Kategorijos:
- Nupirkti Naujiesiems šampano?
- Ne.
- Net vidurnaktį nė vienos taurės?
- Žinoma, ne!
- Bet juk nuo taurės nepasigersi...
Nuo taurės, žinoma, ne. Bet kodėl Naujųjų vidurnaktį turiu gerti C2H5OH?
Buvo kitas pasiūlymas - nupirkti putojančio gėrimo, vadinamosios "šipuškės", kuri beveik bealkoholinė. Įsipilsime į taures, susidaušime ir gersim tarsi šampaną. Vienoje kompanijoje aš jau buvau gavęs pasiūlymą įsipilti į stikliuką vandens ir kilnoti su visais "į sveikatą", tarytumei gerčiau degtinę.
Visų tokių susidūrimų jau neprisimenu. Praėjo 20 metų, daug kas išdilo iš atminties, išliko tik patys ryškiausi. Jei ne užrašai, tikriausiai nebūtų likę nė tų. Dienoraštį rašiau ne memuarams - tai buvo savotiški pokalbiai su savimi. Dabar yra sukurta tokių dienoraščių rašymo metodikų, internete galima rasti griežtos formos dienoraščio pavyzdžių, o aš rašiau laisva forma ir iš intuicijos. Rašiau tai, kas man buvo svarbu ir kas mane džiugino. Ko gero, dar Minesotoje aš tokiu būdu įtikinau pats save, kad alkoholis - absoliutus nuodas, kad tai ne malonumas, ne šventė ir ne šaunumas, kad alkoholis - mano nelaimė. Vėliau supratau, kad tai svarbiausias dalykas, trinant iš galvos alkoholizmo programą.
Mane jau buvo užvaldžiusi kita idėja - gimti iš naujo. Idėja ne mano, aš ją radau evangelijose, ir ji mane persmelkė visą. Tenai rašoma, kad pirmą sykį gimstam iš kūno, bet galima antrą sykį gimti iš dvasios. Teologai tikriausiai pasakys, kad aš kažką ne taip supratau, bet aš supratau pažodžiui - galima gimti iš naujo ir tapti kitu žmogumi. Vadinamieji psichologai ir jų nuteikti anoniminiai alkoholikai choru giedojo, kad pagyti yra nepagydoma, kad potraukis liks iki mirties, o aš, naujokas, negalėjau pasipriešinti jų autoritetui. Evangelija buvo vienintelis autoritetas, kuris palaikė mane.
Tiek to, tegu nepagydoma, maniau aš sau, bet galima gimti iš naujo ir pradėti kitą gyvenimą. Ir tikrai, pradėjus antrą gimimą, mane ėmė džiuginti daugybė visokių smulkmenų, kurių anksčiau nepastebėdavau. Tarsi būtų kitas pasaulis. Dabar aš džiaugiausi, kad rytą neskauda galva, kad į darbą einu be nerimo, kad šiltas lietus. Emocijos veržėsi pro ausis, galva dirbo kaip elektrinė, visu tuo turėjau su kažkuo pasidalinti. Štai kodėl man buvo toks reikalingas dienoraštis. Rašydavau jį vėlai vakare. Visą dieną labai įtemptai dirbau redakcijoje, mes Šiauliuose kūrėme naują laikraštį, atleisti vadžias nebuvo įmanoma. Vakarais laukė įdomios kalbos ir žaidimai su sūnumi, taigi dienoraščiui likdavo pats vėliausias laikas prieš miegą. Dabar žinau, kad ši aplinkybė buvo itin svarbi. Išsivadavimo metodikos kaip tik ir pataria tokius dienoraščius rašyti prieš miegą. Mat tai, ką užrašei prieš užmigdamas, eina tiesiai į smegenų giliausias gelmes, moksliškai sakant - į pačią pasąmonę.
Antro gimimo mechanika buvo labai paprasta. Aš juk žinojau, kad gyvensena lemia mąstyseną, o mąstysena vėlgi keičia gyvenseną. Taigi pradėjęs gyventi kitaip, atsisakęs seno gyvenimo, aš pasikeisiu ir viduje, būsiu kitas, ką tik gimęs žmogus. Pats Jėzus Kristus tai sako! Svarbu veikti nuosekliai. Jeigu nusprendžiau negerti, turiu taip ir sakyti. Ne apsimesti, kad reikalai, kad sveikata, bet pasakyti aiškiai - ne, aš alkoholikas, savo statinę išgėriau, negersiu nė lašo! Ir jeigu nusprendžiau būti blaivus, kodėl turėčiau daryti antraip? Kodėl turiu kilnoti taurelę su vandeniu, kam imituoti šampano gėrimo ritualus? Kam tie seni kvaili žaidimai, kam tie idiotiški "į sveikatą"?..
Staiga atšoko visi sugėrovai. O ir manęs pas juos nebetraukė. Jokio noro eiti atgal į aludę, jokio ilgesio seno raugo ir cigaretės dūmų kvapams. Nekilo noro nusipirkti alaus, o tai buvo baisiausia. Psichologas sakė, kad mano potraukis tuoj pasislėps, užsimaskuos, man atrodys, kad nebėra. Kaip tik tai mano siaubui ir atsitiko. O jau tada, žinojau iš paskaitos, mano potraukis smogs iš pasalų!
Vieną sykį taip ir atsitiko. Keli vyrai mane nusivedė į kavinę, man atrodo, tai buvo mokslo draugai. Jie pasiūlė "Už susitikimą!" ir baisiausiai nustebo, kad aš, jų senas bičiulis, atsisakau.
- Koks alkoholikas, jeigu negeri? - juokėsi jie.
Bet aš laikiausi tvirtai.
- Tada gal kavos?
Kavos, žinoma, galima. Jie padavė didelį puodą juodos šiltos kavos, aš gerti norėjau, išlenkiau vienu mauku. O tada supratau - į kavą jie, suskiai, įpylė konjako!
Nuo to puoduko į galvą trenkė tarsi nuo butelio. Net neprisimenu, kaip parėjau į namus. Buvo labai sunku ir gėda.
Pabudau vidurnaktį, kai namuose dar buvo tamsu. Galvą vos pakėliau nuo lovos. Rankos drebėjo, džiūvo burna, atrodė - liežuvis prilipo prie gomurio. Drebančiom kojom nukrypavau į virtuvę atsigerti vandens. Kad jūs žinotumėt, kaip apmaudu! Štai vienas, tik vienas neapdairus žingsnis, ir viskas nuo pradžių! Nuo pradžių - visa kančia!
Vanduo buvo šaltas, skanus, ir staiga - stebuklas! Pagirių tarsi nebuvę. Sapnas! Tai buvo tik sapnas. Jokių draugų, jokios kavos su konjaku - tai buvo tiktai košmaras!
Tokio džiaugsmo iki tol dar nebuvau patyręs.
Šiandien žinau, kad tai nepaprastai geras ženklas. Meilė alkoholiui buvo virtusi į neapykantą, po to pavirto į baimę. Dabar pasąmonė, pati smegenų gelmė, alkoholį jau suvokia kaip grėsmę, ji sapno metu siunčia pavojaus signalą. Ne malonumo, ne ilgesio - gryniausio pavojaus!
Tokių sapnų buvo daugiau, bet pamažu ėmė retėti. Jie lanko beveik visus nustojusius gerti, kiti patiria kaifą, bet aš niekada sapne išgėręs nejaučiau malonumo. Matyt, jau tada alkoholį siejau tik su nelaime.
Nutraukus ilgus sėdėjimus aludėse ar kur nors rūsiuose su girtais pašnekovais, turėjo rastis marios neužimto laiko, bet aš dabar vos spėdavau suktis. Iš darbo - vėlai vakare, kartais ir į namus parsinešdavau redaguojamo teksto, o jau visai vidurnaktį sėdu prie savo dienoraščio. Šalimais nebuvo kito metusio gerti žmogaus, o dalintis reikėjo savo naujais atradimais. Ir taip, net nenujausdamas, aš vis stiprinau savo naujus įsitikinimus.
Kada po keleto metų pagaliau ryžausi mesti rūkyti, aš jau buvau pastudijavęs šiek tiek psichologijos, kurią buvau užmetęs begerdamas, o dabar vėl susiradau, pramokau savitaigos ir visai sąmoningai kūriau savo naujas nuostatas, kalbėdamas tokią maldelę: "Manyje vis labiau ir labiau stiprėja užsispyrimas nerūkyti. Ir kuo atkaliau mane kiti agituos užrūkyti, tuo labiau stiprės mano užsispyrimas nerūkyti". Labai padėjo, kas netikit, galite išmėginti.
Dabar jau žinau, kad galime keisti savo pačių nuostatas. Jeigu nemyli kokio žmogaus, bet nori pamilti, elkis su juo kaip su mylimuoju, balsu kartok, kad myli. Pats pamatysi - meilė ateis! Galima ir atvirkščiai - atsikratyti meilės. Nori nutraukti alkoholio meilę - elkis su juo kaip su bjaurastimi. Likviduok namuose alkoholio altorius, išmesk knygas apie alkoholio naudą, nutrauk girtavimo ritualus - kad ir gražiausiose salėse, kad ir su saldžiausiais tostais. Ką darai, tą ir sakyk, dar geriau, jei užrašysi savo ranka - giliai pasąmonėj liks naujas nusiteikimas. Alkoholis nuvainikuotas. Ar sieksi tu jo, jeigu neabejosi: C2H5OH - tai bjaurastis?
Visos teorijos kol kas nežinojau - tik gyvenau naują gyvenimą. Pas anoniminius alkoholikus labai greit atsibodo, tos jų dejonės prie žvakės apie negalėjimą gerti ėmė net įkyrėti. Jie ten skaičiavo kiekvienas savo iškentėtas dienas, tarsi sėdėtų kalėjime, ir aš kas sykį turėdavau mintyse suskaičiuoti, kiek gi čia tų "iškentėtų" džiaugsmo dienų. Kur jūs matėt, kad laimingieji skaičiuotų dienas? Galiausiai juos užmiršau.
Pamažu ir euforija ėmė atslūgti, aš jau pamiršdavau, kad nebeskauda galva, kad nebedreba rankos, kad visada galiu susikaupti, bet ką suprasti, bet ko išmokti, bet ką padaryti tenai darbe ir čia - namuose. Namuose atsirado kompiuteris, išmokau juo piešti kaip tušinuku, jaunėlis pramoko dar daugiau ir jau mokė mane, savaitgaliais laukė krūvos knygų ir ilgi pasibastymai po Salduvės parką. Jau atrodė, kad niekas nesieja manęs su nesena praeitimi. Bet vieną rytą nutiko baisus dalykas.
Aš pabudau ir negalėjau pajudinti rankų. Tada pamačiau, kad nevaldau kojų. Galva dirbo puikiausiai, bet kūnas buvo sustingęs, tarsi ne mano, aš negalėjau pasukti sprando. Kažkoks žmogus pasilenkė prie manęs, aš jo nepažinau.
- Viskas, - pasakė jis, ir aš supratau, kad tai apylinkės daktaras. - Galit išjungti viską.
Ką jie išjungė? Prietaisus? Prie manęs priėjo dar keli žmonės ir pasilenkę žiūrėjo. Tai mano kaimynai. Jie buvo labai nustebę, o aš negalėjau paklausti, kas atsitiko.
- Prašome atsisveikinti! - pasakė spygus balsas, man atrodo, tai buvo mokyklos direktorė.
Pro mane vorele ėjo giminės, tai buvo mano sesės ir brolis, jie vilkėjo juodais drabužiais.
- Toks jaunas, - liūdnu balsu pasakė mama. - Gėrė vargšas per daug...
Negi jie mano, kad aš negyvas? Vargais negalais supratau, kad aš namuose pas mamą. Matyt, atvykau į svečius, ir man kažkas atsitiko. Dabar jie eina visi ir žiūri. Paskui kitus priėjo mažius, mano jaunėlis sūnus, žiūrėjo man į akis, jis aiškiai suprato, kad aš tebesu gyvas. Norėjo kažką sakyti, bet močiutė nuvilko į šalin. Stojo keli juodai apsirengę vyrai, ėmė nešti mane su lova. Matyt, tarpais prarasdavau sąmonę, aš tik jutau, kad neša mane. Panešę padėjo ant žemės, paskui leido žemyn, tai buvo vėsi duobė. Žmonės žiūrėjo į mane iš viršaus, jie mėtė gėles. Vyrai juodais kostiumais paėmė kastuvus, ir aš supratau - nori užkasti.
Tada suklykė mažius, jis protestavo, aš mačiau siaubo iškreiptą veidą.
- Mama, žiūrėk, tetuką užkasa!..
Tas klyksmas persmelkė visą. Sukandau dantis, sukaupiau jėgą ir atsisėdau karste.
Tai buvo ne karstas. Lova.
Labai nustebau, kad nieko aplink nėra. Dar aušo, miegojo visi.
Sąmonė grįžo, siaubas pamažu slūgo. Atsikėliau, nuėjau nusiprausti. Taip visada dariau, sapnavęs ką negerai.
O dabar nesapnuoju? Atrodo, kad ne. Pamažu visai pabudau.
Vonios kambary nustebęs žiūrėjau į veidrodį. Buvo kažkaip simboliška. Anas Petras padauginęs mirė, o į mane žiūrėjo toks pat. Tos pačios akys, tie patys ūsai.
Bet iš tiesų tai buvo kitas žmogus.
Naujausi komentarai