Kodėl man pavyko? 4.Apgaulė

Kategorijos: 

Dabar prisimenu, kaip aš tada susikibau su vienu psichologu. Aplenkdamas įvykius pasakysiu, kad jis prasigėrė ir buvo išmestas iš darbo, o aš 20 metų laisvas žmogus. Paskaitę patys atrasit, kur buvo mūsų takoskyra.

Buvau užsidaręs vienoje psichuškėje pagal Minesotos programą, kur dirbo tas psichologas ir dar keli konsultantai. Kaip aš ten atsidūriau? Sakyčiau, labai tragiškai. Vieną rytą po nemigos nakties man pasidarė aišku - paskutinioji. Arba turiu nutraukti šitas kančias, prasipjaudamas venas, arba kažkaip gelbėtis. Išgirdau apie Minesotą.

Girtų čia nepriima, tai aš atvykau, po kelių dienų šiek tiek prasipagiriojęs. Dar kelios dienos, ir išgaravo paskutiniai alkoholio lašai. Rankos nustojo drebėti, galva nebegėlė. Ramybė! Tai buvo labai netikėta. Man nereikia klausytis niekieno priekaištų, eiti į darbą ir teisintis, kodėl nepadariau to ir ano, kodėl kelias dienas išvis nebuvau darbe. Man dabar išvis nereikia į darbą, už visą mėnesį bus nedarbingumo lapelis, daktarai parašys, kad ūmus radikulitas. Tokio ramaus laiko aš jau seniai nemačiau.

Staiga supratau - tai nuostabu! Gyventi puiku, tai nuostabu, kai niekas neskauda, kai nekrečia nervai, kada nereikia bijoti ir atgailauti. Ėmiau klausti savęs: kodėl praradau tokią paprastą, dykai gaunamą laimę?

Aš ir dabar manau, kad šita mintis man kilo dėl ramios aplinkos. Jeigu kas klausia manęs patarimo, kaip nutraukti tą beprotybės ratą, visada patariu bent kelioms savaitėms po pagirių užsidaryti kur nors. Bijot psichuškės vardo - galit pasiimti atostogų, nuvažiuoti pas mamą, kuri vaiko nesmerks ir jam nepriekaištaus, svarbu kad pati nebūtų girtuoklė. Galima išvažiuoti kur nors į gamtą, gal net patraukti į turistinį žygį. Po pagirių dar kurį laiką psichika yra sutrikusi, ji lengvai pažeidžiama, štai kodėl reikia ramybės. Ne raminamųjų vaistų, kurie slopintų smegenų darbą, bet paprasčiausios ramybės, kurioje ima rastis paprastos, aiškios, nesusipynusios mintys.

Dieną vaikštinėjau po parką, rašiau dienoraštį, vakarais užsidėdavau ausines ir klausydavau ramios klasikinės muzikos. Niekas netrukdė - smegenys tvarkė pačios save, galva dirbo kaip atominė elektrinė.

Kaip atstatyti tai, ką praradau?

Atsakymas buvo paprastas ir netikėtas. Ramų, laimingą gyvenimą, šviesią galvą, sveikatą aš praradau dėl vienos priežasties. Ta priežastis -  C2H5OH. Stiprūs nuodai  pažeidė kūną ir užmigino protą. Nelaimės šaknis - C2H5OH!

Ką reikia daryti? Atsakymas stulbino - nieko daugiau nereikia daryti, užtenka gyventi, džiaugtis gyvenimu ir nevartoti nuodų. Idėja sužavėjo - gyventi!  Džiaugtis kiemo medžiu, kurio kiekvienas lapas kitoks, džiaugtis, kad esi gyvas ir nieko neskauda, džiaugtis raudonu saulėlydžiu, nes kito tokio saulėlydžio jau nebebus. Mano dienoraštis buvo pilnas euforijos. Manau, kad tai gera mintis - rašyti dienoraštį. Kiti jį pavadina geriausiu savo draugu, kiti rašo laiškus įsivaizduojamam draugui, aš paprasčiausiai rašiau ir žinojau, kad niekur neskelbsiu, kad tai - rašymas dėl savęs.

Kodėl reikia rašyti? Užrašyti žodžiai - tai apvalyta, išgryninta, aiškiau suformuota mintis. Mūsų galvoj mintys gali suktis chaosu, ūžti lyg bičių spiečius, todėl daugelis sako, kad "nemoka rašyti". Jie nepratę tvarkyti savo minčių. Pradėtų - išmoktų. Mintys gimsta kažkur pasąmonėj, net nejuntame - kaip, kitos švysteli, dingsta tarsi kokie saulės zuikučiai. Daugybės minčių net nespėji pagauti. Bet užrašei - jau pagavai, jau turi savo prote. Dabar gali rutulioti toliau. Išeitų, tvarkai savo minčių spiečių!

Galima ir išsikalbėti. Tai daro anoniminiai alkoholikai, atėję į susirinkimus ir balsu išsakydami savo jausmus bei išgyvenimus. Juk ir jausmai lieka nepastebėti, nepažinti, nesuprasti. Galima nueiti ir pas psichologą, susimokėti pagal įkainius ir kalbėti jam kokią valandą, paskui išeiti ir džiaugtis, kad psichologas apšvietė protą. Iš tiesų tu pats būsi išryškinęs savo mintis, kaip vaikystėj kad ryškinai fotografijos juostą.

Šnekant mandriau, užmezgi ryšį su savo pasąmone. Ir tai jau abipusis, grįžtamasis ryšys. Ne tik aptinki daugiau savo norų, vilčių ir baimių, dabar jau ir pats siunti atgal į smegenų gelmę savo siekius, sudėjęs juos į aiškias mintis.

Rašydamas savo dienoraštį, aš stiprinau pats save, mokiausi pasitikėti. Pasitikėti kuo?

Minesotos psichologas kvietė pasitikėti Dievu, Gamta, Visata, įsivaizduojamu savo draugu, nesvarbu - kuo, bet didesniu už tavo potraukį. Iš tiesų ir Gamta, ir Dievas, ir Visata - jie visi yra įsivaizduojami tavo draugai, kurie turėtų padėti kovoti su tavo baubu - begaliniu potraukiu. Vėliau supratau, kad ir tas baubas yra įsivaizduojamas, kad iš tiesų tai vienas klaidingas failas, kuris, programuotojų kalba šnekant, užkerta visą programą. O tada  mane patraukė Jėzaus Kristaus idėja, mane sužavėjo trys pirmosios evangelijos ir nuolatos kartojamas teiginys, kad tikėjimas - viskas, kad jis kalnus pajudins. Svarbu tikėti, ir tau pasiseks, tu pasieksi, ką užsibrėžęs. Išeitų, aš sutelkiau pats save, pats save įtikinau - dabar nugalėsiu!

Nugalėsiu ką? Tą begalinį potraukį, tą mistinę jėgą, kuri veda mane į aludę, kuri nejučiom įspraudžia į ranką bokalą, kuri vis įperša mintį laukti penktadienio vakaro?..

Taip, aš tikėjau tais plepalais, kad reikia kovoti su potraukiu, bet nesvarbu. Staiga supratau, ką konkrečiai daryti. Man reikia išvengti nuodų! Pasijutau tarsi seklys, pagavęs žudiką. Žudikas buvo čia pat, bet niekas neįtarė. C2H5OH!

Kad jūs žinotumėt, kokia neapykanta kilo šitai nuodingai medžiagai!

Psichologas su mumis atliko tokią beveik hipnozę. Iš tiesų tai atsipalaidavimo pratimas, kurį galit kiekvienas atlikti ir pats. Kad ir čia pat, tuoj pat.

Patogiai atsisėskite ant kėdės ar ant fotelio - tai nesvarbu, svarbu, kad būtų kuo patogiau. Galite ir užsimerkti, kad niekas neblaškytų minties, galit žiūrėti į vieną tašką, kokį nors daiktą. Sutelkite dėmesį į savo kvėpavimą. Įkvėpdami sakykit "įkvepiu", iškvėpdami "iškvepiu". Kartokit tai neskubėdami, įkvėpdami orą stebėkit, kaip jis eina į jūsų plaučius, iškvėpdami - kaip pro nosį išlekia lauk. Dabar mintimis nukeliaukit į kokią ramią jūsų mėgstamą vietą, ten, kur saugu. Tai gali būti ir įsivaizduojama, jūsų fantazijos sugalvota vieta, gali būti ir reali, tarkim, jauki miško aikštelė, vietelė ant upės kranto, o gal kalnuose - kas tik ateina į galvą. Svarbu, kad čia jūs saugus, visiškai vienas, kad niekas jūsų nemato. Galit daryti, ką tinkami - niekas to nematys ir nežinos. Ir štai jūs atrandate savo mylimo gėrimo dėžę. Visą dėžę paties mylimiausio. Dėžė yra niekieno, tai palikta dėže negyvenamoj vietoj. Ką darysit su ja?

Atsimenu, aš atradau dėžę alaus. Buvau alaus alkoholikas, dievinau alų, kito gėrimo  ir negalėjau rasti. Tai buvo pilna dėžė šaltų aprasojusių alaus butelių. Puoliau, apverčiau dėžę, čiupau vieną butelį, tvojau į medį. Visa tai vyko gimtinėj, mūsų miško saulės aikštelėj. Čiupau antrą, trečia butelį ir taip daužiau visus iš eilės, buvau tarsi pamišęs, aplink skambėjo stiklai, aš net pajutau, kad paskaudo ranka.

Psichologas konstatavo, kad mano itin prasti reikalai. Baisi neapykanta rodo didelę meilę. Meilė tokia baisi, kad kunkuliuoju.

Nesutikau. Taip, meilė baisi, bet virto į neapykantą!

- Petrai, žiūri ne ten, - sakė psichologas. - Alkoholis - geras dalykas, nieko dėta medžiaga. Gera medžiaga, bet nebe tau ir nebe man. Problema ne aluje, bet tavyje. Tavo bėda nuo to, kad nekontroliuoji savęs, neišlaikai pusiausvyros, kad tavo mintys sutelktos į alkoholį.

Tokių kalbų girdžiu ir dabar. Girdi, žmonės geria todėl, kad neišsprendžia savo vidinių problemų, kad turi problemų šeimoj ir darbe, kad negerbia, kartais niekina patys save. Kokia baisi apgaulė!

Aš jau mačiau: geriu ne  todėl, kad esu pagiringas - esu pagiringas dėl to, kad geriu. Negi tada, jaunystėj, buvau pagiringas, kai gėriau pirmąjį butelį? Ne, gerbiamieji, aš ne  todėl geriu, kad milijonai problemų, kad nekontroliuoju savęs, kad nebemoku sutarti su artimaisiais. Viskas yra atvirkščiai. Dėl to, kad geriu, milijonai problemų, dėl to nekontroliuoju savęs, dėl to konfliktai, tragedijos. Ir nieko dėtas mano charakteris bei temperamentas, pakrikę nervai ar nepakankamas protas. Problema viena - C2H5OH.

Psichologas gerbė C2H5OH ir pasibaisėjo. Jis sakė, kad tokiu būdu bėgu pats nuo savęs, nuo savo vidinių problemų, sutelkdamas dėmesį į pašalinį dalyką, bet ne į save. O man atrodė kitaip. Aš aptikau geluonį, problemų problemą. C2H5OH yra absoliutus blogis, tai nuodas, užtenka, kad nebegersiu nuodų.

Mes negalėjom sutarti.

Pernai sužinojau, kad jis užgėrė ir buvo išmestas iš psichuškės, konsultavo privačiai, bet prasigėrė visai ir nebeteko nė tokio darbo.

Žinot, labai nenustebau. Tegu jam padeda C2H5OH!