Kodėl man pavyko? 3.Reikalas gerti

Kategorijos: 

Ar galėčiau grįžti atgal, į tą liguistą būseną, kurioj kankinausi prieš 20 metų? Manęs daug kas to klausia, o alkoholikai patys duoda atsakymą: taip, aišku, galėtum. Patektų degtinės lašas į burną ir vėl - alkoholikas. Užtrauktumei dūmą - ir vėl užkietėjęs rūkorius!

Taip, aišku, galėčiau. Bet viskas ne taip paprasta.

Kada mečiau rūkyti, plaučiai išsivalė greičiau, nei per metus. Gydytojas klausėsi stetoskopu, džiaugėsi: "Kaip švariai dirba! Aiškiai girdžiu - nerūkantis!" Po kelių metų Egipte užtraukiau kaljaną. Visi sakė, kad tai kažkas tokio labai nepaprasto, bet nieko puikaus nebuvo, nuo kelių dūmų pasidarė bjauru. Fu...  Nutraukiau tuoj pat.

Su alkoholiu elgiausi daug atsargiau, bijojau, kad menkiausias jo lašas nepatektų į burną, negėriau spirite tirpintų vaistų, Bet štai bičių pikio vandenyje neištirpinsi... Nuo vieno arbatinio šaukštelio davė į galvą. Fu!.. Kažkada tas svaigulys man buvo už kaifą, dabar kūnas jį atpažino kaip pavojaus signalą. Juk nuodas!.. Nuo užpiltinės šaukštelio tą patį pajuto ir mano sūnus, kuris gyvena visai be alkoholio ir niekada jo nevartojo.

Vadinasi, imunitetas sugrįžo, organizmo apsauga man atsistatė.

Ar galėčiau ją iš naujo pralaužti? Pralaužiau tada, kodėl negalėčiau dabar?..

Esant reikalui, aišku, galėčiau. Išmokau tada, kai buvau paauglys, kodėl neišmokčiau dabar? Bet... Labai neskubėkim.

Mėginu įsivaizduoti. Štai reikalas gerti... Koks? Koks dabar būtų reikalas vėl mokytis gerti, įveikti šleikštulį, palaužti prigimtį?

Tada, kai buvau paauglys, reikalas buvo. Turėjau nepaprastą tikslą įgusti gerti ir nebevemti, būti kaip ir visi. Draugai, vyresnieji darė spaudimą? Taip, buvo ir tai. O baisiausia - norėjau pats. Aš dar negėriau, dar nebuvau alkoholikas, bet jau norėjau gerti. Turėjau greičiau užaugti, tapti tikru vyru ir gyventi normalų gyvenimą, kuris atitiktų visuotinį modelį.

Kas tai per modelis?

Prisimenu, kaip mes vaikai žaidėm girtuoklius. Prisipilam, būdavo, vandens butelį, pasiimam duonos, lašinių gabaliuką, svogūno laiškų, užlipame ant aukšto ir palėpėje žaidžiame tėvą bei jo draugus. Tėvas nebuvo iš tų "blogųjų" alkoholikų, kurie geria ne jokio reikalo. Reikalą jis susirasdavo. Galima sakyti, visus rimtesnius ūkio reikalus jis tvarkydavo tokiu būdu. Brigadininkas davė didesnį pievos kampą - butelis. Vairuotojas parvežė šieną - butelis. Kaimynas traktoriumi suarė dirvą - irgi butelis. Jie gi ne šmikiai, pinigų neims. Ir ne latrai kokie, kad gertų kada papuolė ir su bet kuo. Ir geria jie su protu, nors, būdavo, nebepaeina kojomis. Bet žino savo ribas, išgeria - ir gana. Antanai, gal paieškok dar?..

Mums palėpėje nuo vandens, kurį vadinom "balta", irgi imdavo pintis liežuviai, mes irgi šnekėjom tokius pačius vėjus. Keikėm agronomą, kuris sumažino bulvių sklypą, žadėjome vienas kitam parvežti šieną, išvežti mėšlą ar prirašyti darbadienių. Juk vienas buvome tėvo draugas šoferis, kitas - brigadininkas, o trečias vairavome traktorių. "Aukštai pjauni! - raginom vieni kitus. - Nebūk šmikis, lenk iki dugno!"

Jeigu tėvas ir jo draugai mus būtų aptikę, jie būtų pamatę šiurpią savo parodiją. Bet iš tiesų nekūrėm jokių parodijų. Mes nuoširdžiai ir kuo tiksliau kopijavom suaugusius vyrus, jau repetavom jų gyvenimo modelį. Bet niekada nesimušėm. Mūsų tėvas ir jo draugai nebuvo mušeikos, tai ir mes girtavome taikiai, šnekėjome vėjus, mosikavome rankomis, ėjom krypuodami, pasivartydami, žodžiu, tvarkėm svarbius dalykus. O tose šeimose, kur buvo muštynės, vaikai išmoko ir to. Be reikalo - ne, bet jei yra už ką?..

Gyvenimas - ne tik reikalai. Dar būna šventės. Pati didžiausia - Velykos. Po ilgo gavėnios pasninko pagaliau valgysim mėsą. Virtą, keptą, rūkytą... Ir pyragus, sausainius, saldainius! Ateis būrys giminių, atsives mano pusbrolius. Tokia linksmybė! Mūsų tėvai gers, išgėrę juoksis, kvatosis, mes žaisim kiaušiniais, ridensime juos, gal net pavogsim alaus, mėginsime paragauti. Neskanus, kartus, bet kai būsim tikri vyrai, tada gal paskanės? Prie stalo matydavau, kaip tetos ragina mamą "pasrūbti bent pusę", bet mama negalėdavo. Man būdavo gaila mamos, kad ji negali išgerti.

Laidotuvės - irgi giminių suėjimas. Po senučio laidotuvių ir kalnų giedojimo vienas dėdė taip įsilinksmino, kad su mumis, vaikais, žaidė ne tik gaudynių, bet ir slėpynių. Jis buvo geras, linksmas, sąmojingas žmogus, o ušgėręs pasidarydavo dar įdomesnis. Tiesiog idealas. Man atrodo, paaugęs ir pramokęs gerti, įsiminęs daug anekdotų ir pokštų, pasidariau šiek tiek panašus į jį. Aš juk turėjau modelį, užtikrintą vaidmenį, kurį beliko gerai suvaidinti.

Taigi alkoholis - puikios emocijos. Linksmybė, džiaugsmas, draugai, sąmojus, pokštai... Alkoholis - dar ir saldainiai, sausainiai, rūkytas kumpis, kiti skanumynai. Alkoholis - tai ir kasdienis gyvenimas. Tai parvežtas  šienas, suarta žemė, didesnis ganyklos kampas... Bet - su protu, saikingai ir visada su užkanda. Juk mes - ne kokie latrai, ne alkoholikai!

Kaip aš, paauglys, galėjau to nenorėti? Kaip aš galėjau šito nesiekti?

Tai buvo toks nuostabus alkoholizmo modelis!

Tą modelį turim gavę visi, užaugę geriančioj mūsų visuomenėj. Šeimos darbą tęsia gatvės draugai ir bendradarbiai, puikiai lavina šita linkme ir televizija, kur žmonės geria taip linksmai ir juokingai, kur iškilminga proga pakelia taurę ir prezidentai. Man atrodė, kad tai normalus, natūralus ir visai neliguistas gyvenimo būdas.

Dabar jo nebėra. Staiga supratau, kad tai tik šiurpi, netgi klaiki iliuzija, kuri išsisklaidė skausmingai, o galėjo kainuoti gyvybę. Ko aš turėčiau siekti dabar?  Pagirių skausmo, drebančių rankų, baimės, gėdos dėl vakarykščių kvailysčių?.. Arba gal kepenų cirozės, infarkto, silpnaprotystės?

Dėl ko aš turėčiau iš naujo mokytis gerti?