Mes, vakariečiai, religijos sąvoką paprastai gretiname su Dievo sąvoka. Religingas mums yra tikintis į Dievą, o bedievis atrodo nereligingas. Bet ne visur yra taip. Ateistinės Rytų religijos, tokios kaip budizmas ar joga, gali puikiausiai išsiversti be dievo-asmens įvaizdžio. Žodžiu, religija - tai ne būtinai tikėjimas į Dievą ar dievus. Tai žmonių dvasinio valdymo forma, o jos pagrindu gali būti ir materialistiniai tikėjimai, tokie, kaip ateizmas.

Religijotyra teigia, kad religijai reikalingas kultas (garbinimo objektas), garbinimo ritualas, tam tikra tikinčių gyvenimą reguliuojančių taisyklių ir pažiūrų sistema (doktrina), garbinimo ritualus organizuojanti ir pavaldžius tikinčiuosius prižiūrinti institucija (bažnyčia).

Dabar klausimas tiems, kurie gyveno ateizmo laikais ir viską turėtų prisiminti: kurio dalyko neturi ateizmas?

Garbinimo objektų arba stabų? Lietuvoje dabar jų mažai likę, bet nuvažiuokit į Grūto parką - jų ten daugybė. Atsimenu, kaip bažnytininkai protestavo prieš ateizmo stabų parko steigimą. Tai suprantama: ateistų ir bažnytininkų santykis su stabais yra absoliučiai vienodas - savuosius stabus jie garbina, o svetimų nekenčia ir stengiasi sunaikinti.

Išsivysčiusios religijos turi ne tik stabus, bet ir rašytinį savo tikėjimo pagrindą - vadinamuosius šventuosius raštus. Tuo požiūriu “moklinis ateizmas” išsivystęs labiausiai - jis turėjo savo didžiųjų apaštalų Markso, Engelso bei Lenino šventųjų raštų kur kas daugiau, nei visos kitos religijos kartu sudėjus. Vien tik nemirtingojo Lenino Šventųjų Raštų buvo per 50 tomų.

Kadangi didysis ateistų popiežius Stalinas mokėsi dvasinėje akademijoje ir puikiai žinojo stačiatikių religijos subtilybes, jam neblogai sekėsi kurti centralizuotą partinę hierarchiją, kuri savo gradacija ir žemesniųjų paklusnumu vyresniesiems mažai kuo skyrėsi netgi nuo katalikų piramidės. Eretikams naikinti ateistų bažnyčia (Komunistų Partija) sukūrė tokią galingą NKVD inkviziciją, kad savo žiaurumu ir nusikaltimo mastais ji katalikų inkviziciją tikriausiai pralenkė.

Šventoji Markso, Engelso, Lenino Trejybė - šaržuota krikščionių Tėvo, Sūnaus ir Dvasios kopija. Stačiatikiai ir katalikai išpažįsta Trejybę, bet iš tiesų garbina “kertverybę”. Juk turi ketvirtąjį dievybės narį - vadinamąją Dievo Motiną Mariją. Ketvirtuoju ateistų dievybės nariu kurį laiką buvo Stalinas, bet kai jo šventumą partijos teologai išbraukė iš Kremliaus panteono, tą vietą užėmė Lenino sugyventinė Krupskaja.

Kaip ir krikščionys, ateistai nerikiavo dievybės narių į hierarchiją, bet Tėvo funkciją be jokios abejonės atliko Marksas, iš kurio mokėsi pats Leninas. Sūnus Leninas perėmė Tėvo Markso idėją ir išplėtojo. Pilkiausias ateistų Trejybės narys - Engelsas, kurį nelabai pavadinsi Dvasia. Dvasia buvo marksizmo… Dar sakydavome: marksizmas-leninizmas. O engelsizmas? Ne, Engelsas buvo viso labo Markso šešėlis, tai tarsi koks Jonas Krikštytojas šalia Jėzaus.

Kaip ir visos religijos, ateizmas pasistatė savo šventoves ir įsitaisė šventąsias žemes. Grūto parko ekspozicijoje dar galite pamatyti švetųjų relikvijų, kurios buvo laikomos Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komiteto švetyklos požemyje. Tai pomirtinė Lenino kaukė ir dėžutė su šventosios Vladimiro žemės sauja.

Pati švenčiausia ateistų relikvija buvo tokia pat, kaip ir stačiatikių bei katalikų šventųjų relikvijos - tai šventasis lavonas. Nuvažiuoti į Maskvą ir užeiti į Švenčiausiąją - nemirtingojo Lenino Mauzoliejų, pamatyti ten nepūvantį Lenino (paties Lenino!) kūną buvo beveik tas pats, kaip musulmonui bent sykį gyvenime nukeliauti į Meką arba katalikui nuvažiuoti į Vatikaną ir savo akimis išvysti paties Dievo vietininką Šventąjį Tėvą Romos Popiežių. Joks švetojo Jurgio ar šventosios Magdelenos kaulas niekada negalėjo pritraukti tiek maldininkų, kaip balzamuotas Lenino lavonas.

Jaunieji ateistų piligrimai keliaudavo “tėvų ir brolių šlovės takais”, vyresnieji pasitenkindavo trumpais šlovinimo ritualais partiniuose susirinkimuose ir minėjimuose. Kas penkeri ar ketveri metai partija didžiausioje savo šventykloje - Suvažiavimų Rūmuose - sušaukdavo vyriausiąjį sinodą, vadinamuosius Suvažiavimus, kurie savo reikšmingumu kartais prilygdavo Vatikano Susirinkimams.

Iš visų ateizmo ritualų įspūdingiausios būdavo Gegužės Pirmosios ir Lapkričio Setintosios procesijos su vėliavomis, gėlėmis, šventųjų vadų paveikslais. Visi ateistų valdomi piliečiai - tiek priklausą partiniai hierarchijai, tiek eiliniai - turėdavo dalyvauti procesijoje ir pagarbiai praeiti pro altorių su dirbtiniais ir gyvaisiais stabais. Savo stabams ateizmo tikintieji turėdavo nešti dovanas - ne tik gėles, bet ir vadinamuosius darbo laimėjimus. Stabams nuolatos būdavo už ką nors dėkojama, jiems pasižadama, netgi prisiekiama. Didžiausia ateistų laimė - paaukoti gyvybę už savo stabus ir jų idealus.

“Laimingi už laimę numirę”, - giedojo Julius Janonis. Kiti partinės hierarchojos giedoriai šlovinimo eiles dažniausiai skirdavo Viešpačiui Leninui, jį akivaizdžiai tapatindami su visur esančiu ir visus matančiu Dievu. “Čia niekas jo nematė, o jis visus regėjo”, - rašė Salomėja Nėris. “Leninas gyveno, Leninas gyvas, Leninas gyvens”, - tvirtino Vladimiras Majakovskis, neabejodamas dieviška savo Viešpaties amžinybe.

Gaila, šiandien nedaug žinome apie bene paskutiniąją marksizmo-leninizmo karalystę - Šiaurės Korėją. Ateizmo laikais dar būdavo įmanoma gauti “Šiaurės Korėjos” žurnalų, kuriuose Korėjos Komunistų Partijos Generalinis Sekretorius Kim ir Senas buvo laikomas ne tik kultiniu asmeniu, bet ir atviru tekstu vadinamas Dievo Sūnumi. Dievo Sūnus Kim ir Senas mokėjo genialiai įžvelgti ateitį (beveik kaip Leninas), dvasios jį saugojo nuo audrų ir stichinių nelaimių, o ir pats Kim ir Senas darė stebuklus, išvendamas pasikėsinimų ir sunaikindamas priešus. Sovietiniai ateistai tai vadino “nukrypimu” nuo marksizmo-leninizmo, bet Kim ir Seno garbintojai taip nemanė ir laikė save nuosekliais maksizmo tęsėjais.

Manau, jie buvo teisūs.