Kiekviename iš mūsų giliai širdyje gali slypėti žiaurus inkvizitorius, bolševikų
čekistas ar nacių budelis. Jeigu šalia atsiras “šventas” autoritetas, jis nesunkiai išlaisvins mūsų pabaisą.

“Netikėčiau Evangelija, jei to daryti neverstų Bažnyčios autoritetas”, - sakė katalikų tėvas Augustinas. Ne tik katalikų, bet ir visos kitos religijos autoritetą laiko absolioučia vertybe. Tai - savaime suprantamas. Autoritetas yra jų valdžios svertas ir pagrindinis argumentas.

Bet jei pažvelgsime į autoritetą ne iš bažnyčios varpinės?

Įsivaizduokite, kad esate vienas iš maždaug 1000 tiriamųjų, dalyvavusių Stanley Milgamo eksperimentuose, atliktuose 1974 metais.

Pamatęs skelbimą, atvykstate į Yale universiteto Psichologijos katedrą.
Profesoriaus Milgamo padėjėjas paaiškina jums, kad bus tiriama bausmės
įtaka mokymuisi. Jūs ir dar vienas tiriamasis traukiate burtus ir
sužinote, kad būsite “mokytojas”, o tas kitas bus “mokinys”.

"Mokinys" nuvedamas į gretimą kambarį ir pasodinamas į kėdę, kuri laidais
sujungta su elektros smūgių aparatu, esančiu jūsų kambaryje. Sėdate prie aparato, ant kurio jungiklių nurodyta įtampa. Jūsų užduotis - perskaityti "mokiniui" žodžių porų sąrašą ir patikrinti, kaip jis įsiminė. Už klaidingą atsakymą privalote "mokinį" nubausti trumpu elektros smūgiu. Iš pradžių imatės jungiklio, ant kurio užrašyta “15 voltų – lengvas smūgis”. Po kiekvienos "mokinio" klaidos spaudžiate vis aukštesnės įtampos jungiklį. Kiekvieną kartą, paspaudus jungiklį, užsidega lemputė, spragteli relė ir pasigirsta elektros ūžesys.

Nuo pirmųjų smūgių nepatenkintas "mokinys" tik suniurna, paspaudus aštuntąjį
jungiklį (120 voltų), "mokinys" sušunka, kad smūgiai skausmingi. Paspaudus dešimtąjį jungiklį (“150 voltų – stiprus smūgis”), jis pradeda rėkti: “Eksperimentatoriau, išleiskite mane iš čia. Aš nebedalyvauju! Aš atsisakau!” Išgirdęs maldavimus, jūs atšlyjate, tačiau eksperimento vadovas ragina: “Prašau tęsti. Eksperimentas reikalauja tęsti”. Jeigu vis dar priešinatės, jis įtikinėja: “Jūs
negalite rinktis, jūs privalote tęsti”.

Jeigu paklūstate, toliau girdite vis stipresnį "mokinio" priešinimąsi, kuris galiausiai virsta kankinio klyksmu. Pasiekus 330 voltų lygį, "mokinys" atsisako kartoti žodžių poras, o netrukus visai nutyla. Tačiau eksperimento vadovas neatlyžta, liepia pateikti užduotį, o nesulaukus atsakymo, paspausti paskutinįjį 450 voltų jungiklį.

Tikriausiai manote, kad neilgai vykdytumėte sadistinius eksperimento vadovo
nurodymus ir mestumėte visa tai, kai išgirstumėte dejones?

Prieš eksperimentą profesorius Milgramas atliko apklausą. Dauguma dalyvių
prieš pradėdami manė lygiai taip pat. Taip manė ir 40 psichiatrų, kuriuos Milgramas paprašė spėti rezultatus. O rezultatai buvo šokiruojantys: kai profesorius atliko eksperimentą, kuriame dalyvavo 20 – 50 metų vyrai, 63 procentai tiriamųjų vykdė nurodymus iki paskutiniojo jungiklio.

Gal "mokytojai" atskleidė apgaulę, t. y. suprato, kad "mokiniai" iš tiesų jokio
smūgio negauna, bet yra eksperimento vadovo apmokyti suokalbininkai?
Gal jie susigaudė, kad iš tiesų tiriamas buvo jų paklusnumas sadistiškiems nurodymams?

Ne. "Mokytojai" dažnai patys nuoširdžiai kankinosi: prakaitavo, drebėjo, nervingai juokėsi, kandžiojo sau lūpas, tačiau kankino mokinį.

O gal "mokinio" protestai skambėjo neįtikinamai? Suabejojęs dėl to, profesorius pakartojo eksperimentą. Šį kartą jo pagalbininkai, prieš atsisėsdami į kėdę ir pradėdami vaidinti mokinius, užsimindavo apie “silpną širdį”, o prasidėjus smūgiams, imdavo stipriau skųstis ir rėkti. Vis dėlto 65 procentai iš 40 naujų “mokytojų” klusniai vykdė nurodymus iki galo.

Rezultatai sukrėtė civilizuotą pasaulį. Juk tai rodo, kad maždaug du trečdaliai iš
mūsų, gavę autoriteto nurodymą, galime tapti nacių esesininkais, bolševikų čekistais arba katalikų inkvizitoriais. Negalėdami su tuo sutikti, kiti socialiniai psichologai atliko savo eksperimentus, bet gavo dar didesnį paklusnumo procentą.

Vėliau Milgramas nustatė, kad klusnių tiriamųjų gali būti nuo 0 iki 93 procentų. Tai priklauso nuo socialinių sąlygų, kurios paveikia žmogų.

Pasirodo, žmonės būna paklusniausi ir sutinka kankinti kitus, kai įsakymą duoda
autoritetingas asmuo; kai duodantį asmenį remia autoritetinga įstaiga ; kai auka būna nepažįstamas, “svetimas” arba kitame kambaryje; kai nėra nepaklusnumo pavyzdžių.

Žinodami tai, mes jau galim suprasti, kaip bažnyčia galėjo įtraukti tūkstančius žmonių inkvizicijos beprotybę. Kuo šventesnis atrodo “dvasinis tėvas”, tuo sunkiau atsispirti jo komandai. O inkvizicija, būdama motinos bažnyčios institucija, veikė dar ir Dievo vardu. Inkvizicijos aukos visada būdavo "svetimos" - tai žydai ir kiti klaidatikiai, raganos, nuo bažnyčios atskirti eretikai. Nepaklusnumą bažnyčiai rodyti buvo mirtinai pavojinga  - Europoje eretikai buvo pamažu išnaikinti. Bažnyčios galia tapo tokia pat absoliuti, kaip ir jos autoritetas.

Be autoritetų nebūtų išsivertę nei Hitleris, nei Stalinas.

Ko gero, baisiausias yra ne didžiulis paklusniųjų procentas, kurį atrado profesorius Milgramas. Kur kas baisesnis yra šis atradimas: kai žmogui iškyla dilema, ką pasirinkti – gailestingumą ar paklusnumą autoritetui – žmogus paprastai renkasi paklusnumą.

Žinodami tai, mes lengviau galėsim suprasti, kodėl vienas kunigų išjuoktas Mokytojas taip pasisakė prieš žmonių autoritetus ir kategoriškai nurodė:

Ir nė vieno žemėje nevadinkite tėvu, nes vienas jūsų Tėvas, kuris yra danguje. (Mt 23:9)

Paklusti kitam tarsi tėvui - prarasti savo žmogišką prigimtį.