Viktoro troba dešinėje, pati pirmoji. Nuo jos prasideda Beržė. Taip man pasakė žmonės. Trobą radau, Viktoro - ne. Ant durų buvo uždėtas klemerys, užkištas pagaliukas. Gal kaimynai ką žino?

- Ar šluota prie durų, ar klemerys užkištas? - paklausė kaimynas.

- Klemerys...

- Tai išsikėlė toliau. Būtų šluota prie durų, tada jis būtų čia pat, kur nors darže. Jei klemerys tai gal išvažiavo į rajoną?..

Netrukus Viktoras parsirado. Tikrai buvo Šilalėj.

- Ką tas duris rakinėsi, - paaiškino man. - Svetimų čia nėra, o saviškių nebijom.

Tokia buvo pirmoji pažintis su Berže. Viktoras Lukoševičius - senas mano pažįstamas, nuo Kaltinėnų kilęs puikus kaimynas, o Beržės kaimas tokiu atvirumu nustebino pirmą sykį.

 

"Dideliai geri kaimynai"

Dabar Viktoras pabus man už palydovą, už gidą, už tokį kaip ir asistentą. Nuo ko man pradėti, kaip geriau susipažinti su kaimu?

- Gerai, vaikeluk Petreluk, pabūsiu už asistentą, - juokėsi Viktoras, tas žodis jam aiškiai patiko. - Galėsim apeiti žmones.

Aš dar prisimenu, kaip Viktoras apie Kaltinėnus važinėjo nedideliu kolūkio traktoriuku, žmonių vadinamu "puspsiku", o pats visiems aplinkiniams buvo Viktis. Ir dabar jis Beržėje turi turi traktorių, žinoma, nuosavą, o bendravimo maniera nei kiek nepasikeitė. Aš jam ir dabar palikau Petreluku, jo žmona yra mamytukas, jo tvarte stovi ne gyvuliai, bet gyvuliukai, kurie gali sverti kad ir po toną. Netrukus pamačiau, kad visa Beržė tebebendrauja senuoju žemaitišku stiliumi, visus iš eilės darydama kuo mažesnius ir mielesnius. Vos ne vyriausias kaimo gyventojas Stanislovas Tarvydas yra Stasiukas, jo žmona Zofija - taigi Zosikė. Kaip ir visi kiti, jie čia pasistatė trobikę, o kada subiro valstybinis ūkis, nusipirko žemikės ir gyvena paprastą gyvenimuką. Pasirodo, visa Beržė susideda iš tokių štai žmogiukų, paprastų darbininkų, kurie atsikėlė iš kur nors kitur, pasistatė namukus ir tebegyvena. Iš tiesų jie ir pastatė Beržę.

Viktoras savo trobą ne statė, bert nusipirko iš žmonos dėdės Girvainio. Kodėl čia, o ne arčiau Kaltinėnų, savo gimtinės?

- Man patiko, kad čia buvo vandentiekis. Ne kiekvienas kaimas turėjo. O čia vanduo bėgo iš bokšto.

Netrukus, vos įsikūrė, Viktoras pamatė dar vieną didelį privalumą:

- Geri kaimynai, - sako jis apie Beržę.

Tą patį išgirdau ir iš kitų.

"Dideliai geri kaimynai", - tai Beržės žmonės vieni apie kitus. Štai toks išskirtinis bruožas.

Beržė - visam gyvenimui

Albina ir Stanislovas Pūdžiuveliai Beržėje pastatė dvi trobas. Iš pradžių - vieną, o po kurio laiko - kitą. Pirmoji sudegė?

- Ne, pardavėm ir išvažiavom į Telšius. Iš Beržės ten jau buvo išsikėlę Mickai ir Girvainiai. Jie mus ir sugundė. Sako, mieste taip ir taip, viskas geriau ir lengviau. Toks beveik rojus. Mes paklausėme, pardavėm trobą ir išsikėlėm, - pasakoja Albina. - Telšiuose nusipirkom butuką antrame aukšte, ten dar buvo tvartukas peršeliui laikyti. Aš dirbau pieninėje, Stanislovas įsitaisė melioracijoj, dirbo vikšriniu traktoriumi.

- Aš ir dabar prisimenu, kaip nuo raunamų obelų biro obuoliai ant mano kabinos. Pajudini obelį - bar bar bar skarda virš tavo galvos. Tas garsas man ir dabar ausyse, - sako Stanislovas. - Kiek tada trobų nugriovėme, kiek obelų išrovėme ir sustumdėme į duobes! Aišku, buvo baisu toks darbas, bet ką padarysi? Tada žmonės buvo agituojami keltis į didesnes gyvenvietes ir miestelius.

Kiti iš kaimų kėlėsi į miestus ir miestelius, o jie iš miesto grįžo atgal į kaimą? Kaip tai suprasti?

Pasirodo, Albina labai greitais pamatė, kad miestas - ne jos vieta.

- Pasižiūriu, būdavo, per televizorių kaimo valandą, laida šitokia buvo, ir taip graudu pasidaro - nors verk, - prisimena Albina. - Ten kažkur kaime žmonės gyvena, karves melžia, o aš tik televizoriuj viską matau. Ne, miestas - ne man. Vilkas į mišką, o kaimietis į kaimą žiūrės... Nesvarbu, kiek juos mieste bešertum. Grįžom atgal.

Pasikeitimas buvo kitoks

Panašiu laiku pasistatė Beržėje trobą Stanislovas ir Zofija Tarvydai.

- Visi mes čia tokie pat, - sako Zofija. - Nei čia didelių ponų, nei valdininkų. Beveik visi pasistatėm trobas nuo pamatų. Paprastų darbininkų kaimas. Visi pradėjom nuo nulio, visi iš kur nors atsikėlę.

- Aš tai kaip šuo į rują dešimt kilometrų nulėkiau, kol žmoną susiradau, - juokiasi Stanislovas. - Nuo mano Palūkstės iki čia dešimt kilometrų nebus, bet panašiai... Pas giminaičius per krikštynas susipažinom.

Zofija - kaip ir vietinė. Ji - iš gretimo Lentinės kaimo. Dabar iš to kaimo nieko kaip ir nelikę, nors žemėlapiuose jis dar yra. Kažkada čia gyveno Martišauskai, Gumuliauskai, Bytautai, dveji Mickai... Kur buvo Zofijos gimtieji namai, dabar ariamas laukas. Kurį laiką dar buvo išlikęs jų šulinys. Kol turėjo daugiau sveikatos, Zofija ten kas vasarą po kelis sykius nueidavo. Takų seniai nebėra, bet ji vis tiek eina ten, kur kažkada būdavo takas.

Greta Beržės sunyko ir Penciškės kaimas.

- Statyti vienkiemiuose valdžia nebeleido, užtat augo gyvenvietė, - prisimena Zofija, pati vyriausia iš čia kilusi moteris.

Nyko vienkiemiai, buvo graudu, kaimas keitėsi, bet netuštėjo. Tai buvo kitoks pasikeitimas. Vienkiemius keitė gyvenvietės. Kaimo žmonių netgi daugėjo!

- Dygo trobos, augo vaikai, - prisimena Zofija. - Neseniai su sūnumi suskaičiavome, kad Beržė užaugino 60 vaikų. Tada kaimas buvo visai kitoks. Vaikų klegesys nenutildavo iki sutemos. Žiemą - nuo kalno, vasarą - gatvėje. Netoli Lukoševičių sodybos jie buvo įsirengę krepšinio aikštelę. O kas dabar tą krepšinį žais?..

 

Nuo pradžios ir vėl nuo pradžios!

Stanislovas Pūdžiuvelis prisimena, kaip jis, dar gyvendamas Tūbinių kaime, vestuvėms sumanė išsivirti naminės. Kiti virdavo iš rugių ar iš pašalusių bulvių, o jis su giminaičiais užsiraugė miežių. Kodėl?

- Dabar neprisimenu, - sako Stanislovas. - Taip mums parašė į galvą. Arba gal neturėjom rugių... Parauginome tuos miežius, susimontavome tvarte aparatą, jau virsim... Išbėgo kelios stiklinės bjauraus raugalo. Viskas. O vestuvės ant nosies. Čiupau piniginę, šokau ant motorinkos ir - link Pajūrio. Apie Pajūrį samagono visada būdavo.

O kodėl jis vestuvėms ieškojo naminės, kodėl nepirko tikros degtinės?

- Valstybinės? - Stanislovas pastato akis. - Už kokius pinigus?

Kolūkis už darbą tada mokėjo ne pinigais, bet dirsėmis. Nei duonos doros iš jų išsikepsi, nei užsiraugsi naminės. Nusižiūrėjo jisai Albiną - nedidukę greitą mergelę, bet už save neturtingesnę. Iš ko jie vestuvėms pirktų valstybinės?

Stanislovas bent mamą, namus Tūbinėse turėjo, o ji čia tik atsirasdavo pas senelius per kokias šventes. Albina ir dabar prisimena tuos suėjimus.

- Sueinam, būdavo, pas senelius visi broliai ir seserys, tiek džiaugsmo vaikams, visi vienas kito taip išsiilgę! Lakstome, žaidžiame, džiaugiamės. Reikia skirtis - jau ašaros. Lydime vienas kitą, bet išsiskirti negalim, - pasakoja Albina. - Vėl išsibarstom po kaimus, po žmones. Vėl be savo namų...

Jų namai liko ten, Dargių kaime netoli Požerės. Albina prisimena, kaip jie neteko visko - nei namų, nei tėvų, nei ramybės.

Beldimas į langą pažadino juos paryčiais. Buvo žiema, ar tik ne Naujieji metai. Tėvai nei kiek nenustebo. Jie jau žinojo - veš. Gal būtų išvežę anksčiau, bet tėvas Laukuvoj turėjo gerą pažįstamą, kažkokį valdžios žmogų Liutkų, tas juos paglobodavo. Bet nuo vežimo apsaugoti negalėjo ir jis. Juk jie turi 50 hektarų žemės. Buožės. Nesvarbu, kad dalis tų žemių - pelkės prie Paršežerio, ir septynių vaikų šeimai tai itin menki turtai. Bet nesvarbu - buožės.

Mama ir vyresnioji sesuo skubiai aprengė iš šilto patalo prikeltus mažuosius. Atbėgo Požerės zakristijono žmona, Albina jau neprisimena jos pavardės. Gal Dargienė, o gal ir ne... Matyt, tėvai buvo iš anksto viską sutarę. Jie nenorėjo, kad vaikai sykiu išvažiuotų į Sibirą. Bijojo, kad nesušaltų, kad nenumirtų badu. Visko galėjo būti.

Zakristijono žmona išsivedė juos pro duris. Stribai nieko nesakė. Gal ir su jais tėvas buvo sutaręs? Arba per paskutinius vežimus vaikams jau leisdavo pasilikti? Albina šito nežino. Pasilikti neleido tik vyriausiajai seseriai, kuriai buvo jau 14. Atseit darbinga, pravers tenai.

Zakristijono žmona parsivedusi paslėpė juos tvarte, po gyvulių ėdžia.

- Ša, tylėkit! - sakė jinai. - Stribai gali ieškoti.

O kad būtų tvirčiau, dar primelavo, kad stribai jau reikalauja vaikų, šautuvu duoda mamai į galvą, klausia, kur jie yra.

- Mes kad pradėsime bliauti! - prisimena Albina. - Mamos pagailo baisiausiai.

Jų tėvai suimti dar kelias dienas Laukuvoje su visa manta laukė savo lemties, kada juos išveš į Tauragę, iš Tauragės gyvulių vagonais - į Sibirą.

- Būčiau žinojusi, būčiau tikrai pas juos nubėgusi, - sako Albina.

Bet nežinojo, bet nenubėgo. Vieną iš mažesniųjų, Stasiuką, įsivaikino tokie bevaikiai žmonės, kiti pasklido po žmones. Karves ganyti, vaikus auklėti, darbus visokius dirbti. Tūbinėse gyveno seneliai, tačiau tiek burnų išmaitinti jie negalėjo. Seneliai - tik šventėms, tik atlaidams.

- Valdžia iš senelio atėmė arklius. Tai jis į akėčias pasikinkydavo karvę. Ką tu viena karve nudirbsi? - klausia dabar Albina.

Kada tėvai grįžo iš Sibiro, Albina jau buvo visa pana, savo Stasiuką buvo jau susiradusi. Metas vestuvėms, bet kuo tėvai prisidės? Dabar jie patys pradėjo nuo nulio. Dar sykį - nuo pradžios.

Kiek tų pradžių kaimo žmonės dar pamatys?

 

Kaimas ant dvaro žemės

Stanislovas Tarvydas prisimena tą keistą rytą, kada jis pabudo ir nežinojo, ką reikia daryti. Dirbdamas Beržės karvių komplekse, jis buvo įpratęs vienu laiku keltis, vienu laiku eiti į darbą, panašiu laiku grįžti namo. O šiandien? Ką jam dabar daryti? Dirbti ką nors ar visai nedaryti nieko? Eiti į lauką ar trintis po vidų?

Valstybinio ūkio jau nebėra. Stanislovas dar negalėjo suprasti, kad nuo šiandien viskas kitaip. Jau nebebus taip, kaip būdavo vakar.

- Buvo toks keistas jausmas, - prisimena jis. - Dabar negaliu pasakyti, ar jis truko savaitę, ar mėnesį. Praėjo beveik 30 metų...

Kaimynai ėmė pirkti žemes už "baltuosius čekius". Pirko ir Tarvydai. Tris hektarus jau buvo gavę vadinamajam valstiečių ūkiui.

- Man pasidarė įdomu, iš kur čia tiek laisvos žemės, - sako dabar Zofija Tarvydienė. - Klausiau matininko. Jis man parodė žemėlapį. Pasirodo, Beržė - ant buvusio dvaro žemės. Dvarininkų palikuoniai atsiėmė kompensaciją pinigais, liko laisva valstybinė žemė. O paties dvaro seniai nė žymės nėra. Jis buvo ten, kur dabar Lukoševičių namas.

Paties dvaro niekas jau neprisimena, bet vyresnieji Beržės gyventojai mena legendas. Sofija žino dvarininkų pavardę - Bucevičiai. Po karo jų čia neliko - tikriausiai išbildėjo į Sibirą, kaip visi turtingesnieji žmonės.

- Dvare įsikūrė Burnickienė su savo dukra. Burnickikė turėjo dukrą, kaip sako žmonės, buvo merga su vaiku. Vieną naktį atėjo miško broliai, dabar reikia sakyti - partizanai, sušaudė abi moteris, padegė dvarą ir jas ten sudegino. Bet vaiką paliko gyvą. Ją užaugino giminės Severėnuose. Užaugo mergelė, Telšiuose ištekėjo už tokio lakūno, tas lakūnas žuvo labai jaunas. Tokia štai nelaiminga istorija. Dabar jau ir pačios gyvos nebėra. Nebėra liudytojų - liko tiktai legenda, - pasakoja Zofija. - Apie tą sušaudymą irgi yra legenda. Iki atsikeldama į Beržės dvarą, Burnickienė su dukra gyveno Penciškės kaime. Ten po jų daržine buvo bunkeris, slėpėsi partizanai. Stribai juos užuodė ir suėmė. Negeros kalbos pasklido. Atseit, jos pačios partizanus stribams ir įdavusios. Už tai ir buvę sušaudytos. Tokia legenda, šitaip kalbėjo žmonės. Paliudyti niekas jau negalės.

 

Kraujo dėmių buvo daugiau

Aloyzas Gedminas, kurį čia visi vadina Aliumi, tą dieną laiškų nenešiojo. Buvo jam išeiginė. Į Vlado Kairio namus užsuko šiaip, pasižmonėti. Durų niekas jam neatidarė.

- Pažiūrėjau pro virtuvės langą, pamačiau kitame kambaryje iš lovos išverstus patalus. Taip negerai ant širdies pasidarė, tokia negera nuojauta, kad čiupau telefoną ir paskambinau į policiją. Ir dar pasakiau Irenai Astrauskienei, Vlado seseriai, kad čia kažkas negerai, - pasakoja Alius. - Paskui, kai viskas jau išaiškėjo, policija manęs klausinėjo, iš kur aš galėjau žinoti, kad tai žmogžudystė. Bet aš nežinojau, man tik pasakė nuojauta! Irena nubėgo į Vlado kiemą, ten rado brolį negyvą. Policija aptiko išdaužtą šoninį langą. Matyt, žmogus norėjo pabėgti, bet žudikas pavijo.

Visi greitai suprato, kas tai galėjo būti. Slampinėjo čia toks svetimas žmogus, vienam kitam siūlėsi į darbininkus. Toks amžinas kalinys. Anksčiau buvo dirbęs pas vieną ūkininką, bet atsidūrė kalėjime. Matyt, užsuko ir į Vlado Kairio namus.

Taip ir buvo!..

Žudikas sėdi kalėjime ir dar nemažai sėdės. Policija greit susitvarkė.

- Tai buvo baisus smūgis visai Beržei, - prisimena Viktoras Lukoševičius. - Mes prie tokių dalykų nepratę. Anksčiau Jurgis Kairys, Vlado sūnus, toks garsenybė, dažnai čia užsukdavo. Pralekia, būdavo, lėktuvu, pamojuoja sparnais. Dabar, kai nebeliko tėvo, retai pasirodo.

Ar tik nebus ta netektis naujųjų laikų bėda? Naujųjų laikų, kai prasidėjo vienkiemių puldinėjimo metas? Bet ne, pasirodo, žmonės Beržėje žuvo dar ir anais laikais.

- Kitą istoriją daugelis jau pamiršo, - sako Alius. - Istorija kaip iš serialo. Atsikėlė čia iš kažkur tokia Aniceta Mažeikienė, atsivedė su savimi sugyventinį Česlovą Jurgelėną. Beržės pakraštyje, netoli karvių komplekso buvo tuščia palikusi viena troba, ūkis naujokus ten ir įkėlė. Dirbo abu fermoje, buvo paprasti darbininkai. Aš juos abu pažinojau. Česlovas buvo apsiskaitęs žmogus, jis iš manęs nusipirkdavo kokį žurnalą, laikraštį. Mudu pasikalbėdavom. O Aniceta man nepatiko, tokia niūri atrodė. Kaip žmonės sako, latrė. Turėjo ji dukrą, bet ta dukra gyveno kažkur vaikų namuose. Ir štai vieną dieną Česlovas dingo. Aniceta paaiškino, kad sugyventinis išvažiavo kažkur į Panevėžį. Išvažiavo, tai išvažiavo, niekas ir neieškojo. O paskui užsidegė namas, Aniceta žuvo gaisre. Manoma, kad ji buvo girta, miegojo ir nepabudo. O namas sudegė iki pamatų. Atstatyti nebebuvo ko, tai ūkis ėmėsi tvarkyti sodybos teritoriją. Kai tik buldozeris pradėjo stumdyti degėsius, iš po slenksčio išlindo kaukolė. Kaulų buvo daugiau. Žmogaus kaulų. Pasirodo, čia buvo užkastas Česlovas. Išeina taip: Aniceta užmušė sugyventinį, pakasė po slenksčiu ir dar apipylė kalkėmis, kad lavonas greičiau suirtų. Bet žuvo pati gaisre, o tada iš žemės išlindo kaulai. Valdžia juos abu palaidojo Požerės kapinėse.

Alius prisimena, kokios tada po Beržę pasipylė kalbos. Vaidensis, sakė visi, dabar būtinai vaidensis!

Nesivaideno?

- Kas tau!.. - numojo ranka buvęs laiškininkas.

 

Nereikalingi žmonės

- Kaip mes šventėme, kaip mes bendravome! - prisimena Zofija Tarvydienė. - Ne tik didžiąsias šventes. Žinojom ne tik kaimynų, bet ir kaimynų vaikų gimtadienius. Beržė - dideliai draugiškas kaimas. Kaimyno šventė buvo ir mano šventė.

Visi dirbo tame pačiame "Medvėgalio" ūkyje. Beržė - padalinys. Sykiu dirbo, sykiu šventė, sykiu vogė, nematydami vienas kito?

- Ką ten vogė... - sako Zofija. - Visur buvo valdžia ir matė.

Pūdžiuveliai į tą klausimą atsako truputį kitaip.

- Lengviausia būdavo braukti avižas, - prisimena Albina. - Tokios minkštos, nepjauna rankų, lengvai nutrūksta...

- O kviečiai kietesni, - antrina Stanislovas. - Kiečius reikėjo peiliu...

Kaip tai atrodė - imti svetimą?

- Nemanykit, kad buvo lengva, - sako Albina. - Gyvenime nieko nebuvome vogę. Kolūkių pradžioj dirbom dykai. Kaip išgyventi? Buvo žmonių, kurie imti svetimo taip ir neįstengė. Kiti į juos žiūrėjo skersai. Kad neima pats, tai gali įskųsti kitus. Gyveno Beržėje toks Antanas Šileikis, paprastas lauko darbininkas. Jis iš principo nevogė. Sakydavo: "Kiti manęs be reikalo bijo. Nei aš skundžiau, nei skųsiu!" Jis iš tiesų nieko neskundė. Nuostabus buvo žmogus.

Tarvydai irgi puikiai Antaną prisimena.

- Šileikis buvo toks kaip ir kaimo siela, - sako Zofija. - Kaip jis mokėjo visus suburti! Tai buvo neabejotinas Beržės lyderis.

Kas dabar suburia Beržę? Žmonės traukia pečiais. Niekas. Žemes jie išsidalijo be jokių karų ir piktumų, po to užsidarė kas sau. Buvę bendradarbiai paliko kiekvienas su savais reikalais.

- Ne tik ūkiui dirbom sykiu, - sako Zofija. - Kokios būdavo talkos! Ir bulves kasdavom, ir šienaudavom ne po vieną, bet dideliais būriais. Dabar tokių būrių nė nesurinktum. Nebėra žmonių.

Bet ar tiek žmonių reikalinga kaimo darbams? Ar reikia didelio būrio su šakėmis ir grėbliais, kad sutvarkytumei šieną?

Tarvydų kaimynas jaunosios kartos ūkininkas Saulius Astrauskas sako taip:

- Per visą vasarą į rankas nepaimu šakės. Šakės prireikia žiemą, kai gyvuliai tvarte. Tvartą dar turiu mechanizuoti.

Šieną tvarkyti Sauliui padeda tėvas. Ne šake, ne grėbliu - traktoriumi. Tačiau darbų didžiąją dalį nudirba pats. Yra buvę, kad po darbų į namus grįžo ketvirtą ryto. Ar tai normalu? Vienas pagalbininkas Sauliui praverstų, bet kur jį Beržėje rasi? Čia visi užsiėmę savais ūkiais.

Saulius parašė paraišką dalyvauti ūkio modernizavimo programoje. Jeigu pavyks įsigyti modernesnį presą, kuris šieno ruloną iškart apsuks plėvele, vasara bus lengvesnė. O kai rekonstruos mėsinių gyvulių tvartą, palengvės ir žiema. Turėdamas ir valdydamas gerus mechanizmus, visus darbus galėtų nudirbti vienas.

Kam tada padėjėjai?

Žmonių Beržėj mažėja, o kaip gamyba? Beržė dabar, naujaisiais laikais, gamina mažiau?

- Ne, - sako Sauliaus kaimynas, jauniausias Beržės ūkininkas Andrius Mikutis. - Dabar Beržė gyvulių laiko daugiau, negu laikė tada. Mano tėvai dirbo Beržės karvių komplekse, tenai stovėjo 150 karvių. Dabar vien tik Leonas Gumuliauskas, mūsų stambiausias ūkininkas, jų laiko šimtą... O dar kiti? Daugiau, daug daugiau gaminame.

Zofija irgi žino, kad tada darbas buvo sunkus, jo buvo daug. Tik paaugę ir jos, ir kaimynų vaikai ėmė už šakės, už grėblio. Dideli darbininkai augino tokius pat darbininkus, kurie nuo mažens žinojo, kad viskas - ir trobos, ir drabužiai, ir motociklai, atsiranda iš darbo. Nebuvo kada girtauti, vagiliauti ir užsiimti kitais niekais. Beržėje nėra prasigėrusių ir degradavusių. Jų ir nebuvo.

- Užtat visi buvome reikalingi, - sako Zofija. - Ar Naujieji metai, ar kovo aštuntoji, ar gimtadienis - niekada nelikdavai nepastebėtas.

Zofija nueina į kitą kambarį, atsineša stiklinę sviestinę.

 

- Toks paprastas daiktas, bet kiek malonių dalykų primena, nes dovanotas su meile, - sako ji.

Zofija dabar nepasakys, kokia proga ir už ką gavo tą dovanėlę. Jau neprisimena, kas konkrečiai, ar ūkio direktorius, ar koks pavaduotojas, ją įteikė. Taigi dovanojo valdžia, kuri radusi progą būtinai žmogų pagirdavo. Zofija jautėsi reikalinga.

Panašiai kalbėjo ir Zofijos vyras Stanislovas, ir kiti pakalbinti vyresnieji Beržės žmonės. Taip, dabar jie laisvi, neturi prievaizdų ant savo galvos. Bet nebėra ano bendravimo. Ir dėmesio jie pasigenda.

- Būtinai pagirkite Palentinio seniūnę Miglę Zybartienę, - prašė Zofija. - Pagirkite ją nuo manęs. Ir buhalterę Liną Misevičienę. Nueini pas jas ir pasijunti reikalingas.

Toks retas dėmesio gurkšnis!..

 

O po kokių 10 metų?..

Kada Saulius Astrauskas pradėjo kalbėti parduodąs visas melžiamas karves, niekas Beržėje tuo netikėjo. Taip, dabar visiems už pieną moka varganas ašaras, visi pavargo nuo tokio gyvenimo, daug kas pakalba apie gyvulių išpardavimą. Bet kad tikrai parduotų bandą, ir dar išaugintą pačių?..

Kas čia Astrauskų nežino? Senieji Astrauskai, Irena ir Petras, kaip ir visi kiti Beržėje, pradėjo nuo niekų, nuo trijų valstiečių ūkio hektarų. Atėjo laikas statyti didesnį tvartą, naują traktorių pirkti. Už ką? Nuėjo jie į banką, paskolos prašo. Bankas paskaičiavo visus jų turtus, visas gaunamas pajamas, sako: "Ne, 5000 litų jūs nė kaip negalėsit grąžinti!"

- Ėjom tada pas gimines, tie pasitikėjo, - prisimena Irena. - Ir užsidirbom, ir sugrąžinom!

Pamažu ūkis nuo trijų padidėjo iki 80 hektarų ariamos, melžiamų karvių banda išaugo nuo dviejų iki 40 galvų.

Ims dabar Saulius ir išparduos?

Tik tada, kai lenkų furgonas įvažiavo į Astrauskų kiemą, Beržė suprato - tai rimta!

- Manote, buvo lengva? - klausia motina.

Saulius irgi prisipažįsta:

- Ne, lengva nebuvo.

Kai atvažiavo lenkų ūkininkas pirkti karvių, jie pasikalbėjo apie visus reikalus. Saulius sužinojo, kad ten ir patiems mažiausiems ūkininkams pačiu sunkiausiu metu už pieno litrą, perskaičiavus mūsų pinigais, mokėjo 35 centus. Čia - tik aštuonis...

- Tai kaip mes galime lygintis su Europa? - klausia Saulius. Jis pasiliko tik mėsinius galvijus. Su mėsiniais bent darbo mažiau. Ne toks esi pakinkytas.

Kada jo tėvai nusipirko naują traktorių T-40, jam buvo aštuoneri. Tada ir sėdo prie vairo. Važiavimas tada buvo tik pievoj nuo kupsto lig kupsto, bet tai jau buvo darbas! Ir Saulius buvo laimingas. Darėsi aišku, kad jis pasiliks kaime, kad perims tėvų reikalus. Netrukus paaiškėjo ne tik Sauliaus darbštumas, bet ir nepaprasti visų galų meistro bei išradėjo talentai. Reikėjo - pats pasidarė gyvulių svarstykles, prireikė krautuvo šieno rulonams, o pirkti nebuvo iš ko, - pats susivirino. Netgi didžiulį mėsinių galvijų tvartą jie kartu su tėvu ir broliu Tomu susimontavo patys. Dabar pats rekonstruos, kad šerti ir mėšlą šalinti galėtų ne šake, bet technika.

Kaip gali tokiam nesisekti?

- Kartais norisi trenkti viską ir eiti kitur, - prisipažįsta Saulius.

Artimiausias Sauliaus kaimynas, jauniausias Beržės ūkininkas Andrius Mikutis prisipažįsta, kad ir jam užeina tokių minčių. Jis, kaip ir Saulius, nuo mažumės sėdo prie traktoriaus vairo. Mikučiai, kaip ir Astrauskai, savo pačių ir savo vaikų jėgomis iš nieko pradėjo ūkį. O dabar, kai ūkis sukurtas, kaimynų nuotaikos pasidarė panašios.

- Mes visai neturime laisvės, - sako Andrius. - Nei atostogų, nei išeiginių. Anksčiau, kol tėvai turėjo daugiau sveikatos, jie mus pavaduodavo, išleisdavo kur pavažiuoti. Dabar tų pavadavimų vis mažiau. Vasarą ištrūkome ir namų, nuvažiavom į Palangą. Taip gera prie jūros, bet per patį smagumą turime rengtis atgal. Karvės nelauks - penktą turime melžti. Sykį su reikalais išvažiavome į Kauną. Kaimynas skambina, sako, tavo jaučiai pasileidę duodasi po žmonių laukus. Štai tokia mūsų laisvė.

- Mano draugai, kurie paliko Beržę ir Lietuvą, kasmet važiuoja atostogauti į Turkiją, kartais - po du sykius per metus. O kur aš buvau? - klausia Saulius.

Abu ūkininkai sako, kad jie laisvi tik savo kieme ir savo lauke. Laisvi susirikiuoti darbus. Nieko daugiau. Neturėdami prižiūrėtojų, kaip kažkada jų tėvai turėjo ant savo galvos, jie gali pasirinkti, kurią dieną eiti į lauką, o kurią - ne. Visa kita, iš esmės visą gyvenimą nulemia pieninės. Ir jeigu kažkur tenai galingieji ponai nuspręs dar sykį sumažinti mėsos ar pieno kainas, jie neturės pasirinkimo. Niekur nuo jų nepabėgsi. Monopolio sąlygomis visos pieninės moka vienodus centus.

Jie ir mesti negali. Abu parašė paraiškas ūkio modernizavimui. Jeigu gaus paramą, dar penkerius metus bus įsikinkę. Jie paprasčiausiai įklimpo.

O ateitis?

Ūkiams augti nėra iš ko - apie Beržę seniai neliko laisvos žemės. :Pirkti tolybėj, keltis su visa banda dešimtis kilometrų būtų nesąmonė.

- Bet neilgai taip, - sako Saulius. - Neseniai kalbėjau su Rubavičiais, kitais Beržės ūkininkais. Česlovas yra panašių metų, jam irgi dirbti ir dirbti. Jo tėvas, senasis Rubavičius, mums ir sako: pakentėkit dar kokius 10 metų, ir apie Beržę bus žemės laisvos į valias. Senieji nebeįveiks dirbti, galėsite plėstis... Ko gero, taip ir atsitiks. Bet ar mes, jaunesnieji, apžiosime tiek? Ar tada bus didelio noro? - klausia ūkininkas.