Prisimink mane gyvą

Kategorijos: 

Mielas sūnau, aš suprantu, kaip tau sunku pas mane atvažiuoti. Mus skiria daugybė kilometrų ir nemažai metų - aš esu ten, kur tu dar negreitai būsi.

Bet kai galėjai, mes nemažai laiko praleidom kartu. Atsimeni, kaip mes sykiu statėme namą, kaip rausėme kanalizacijos griovį, kaip tiesėm vandentiekį? Buvo ankstyvas pavasaris, žemė įšalusi, bet mes nenorėjome laukti - labai nekantravome. Aš vienas niekaip nebūčiau įveikęs šitokio griovio, bet sykiu su tavimi aš daug ką galėjau. Ir koks buvo džiaugsmas, kada atsukome čiaupą, o iš jo pasipylė vanduo! Mes taškėmės tarsi vaikai.

Aš noriu, kad tai prisimintum.

Arba kaip nusipirkome valtį, parsivežėm ją ir nuleidom į vandenį. Atsimeni, kaip mudu norėjom pagauti kokią žuvelę ir visą dieną atsisėdę žiūrėjom į plūdę? Meškerioti esu mėginęs anksčiau, bet tas darbas - ne mano kantrybei, man buvo per daug sunku nusėdėti ramiai kokią valandą ir nieko neveikti. Bet su tavimi aš galėjau tyliai sėdėti nors dieną, nepagauti jokio kilbuko ir grįžti į krantą labai praturtėjęs.

Aš pats nustebau atradęs, kad moku tylėti.

Atsimenu, tavo mama sykį paklausė: ko jūs nesikalbat?

Tu atsakei: ko mums kalbėti?

Tikrai - juk aišku ir taip!

Imu į ranką kirvį, ir tu supranti, kad eisim į mišką. Keliu rąstą - tu prišoki ir keliame dviese. Įsikertu pirštą ir pamatau, kaip tau skaudu.

Ne sykį galvojau: kam mums kentėti dviese? Tiesą sakant, kartais slėpdavau savo žaizdas. Melavau, kad tai neskaudu. Sykį vinis išlindo per delną, buvo taip netikėta, aš dar nespėjau pajusti skausmo, o tu jau pablyškai visas. Vinis tikriausiai praėjo pro nervą, ranka paprasčiausiai nutirpo, bet tu nenorėjai tikėti, kad man visai neskaudu. Aš ir dabar sakau: man iš tiesų neskaudėjo.

Tau buvo skaudžiau, nei man.

Džiaugtis kartu - man tai labiau priimtina.

Eiti kartu, juoktis kartu, sėdėti prie laužo kartu, tylėti ir kurstyti ugnį.

Aš noriu, kad tai prisimintum.

Tu prisimink, kaip mes gyvenom.

Dalį kelio ėjom kartu - buvo gera kelionė.

Aš noriu, kad eitum toliau, darytum, ką daręs. Kai bus sunku, žinok: aš pritariu tau.

Tavo sprendimai teisingi.

Laikykis!

Tikriausiai jau supratai, kodėl šis netikėtas laiškas. Taip, iš tiesų tai atsitiko.

Neišsigąsk.

Jeigu gavai šį laišką, žinok: man nebeskauda. Aš nieko nebejaučiu. Ramybė.

Aš paprašiau, kad laišką įteiktų tiktai po mano mirties - kaip pranešimą.

Visiems pasakiau: verčiau pranešiu aš pats.

Taip gera buvo sykiu, bet tu daugiau neatvyksi.

Nepraversi durų ir nesušuksi: labas!

Manęs čia nebėra.

Nei skausmo, nei baimės - nieko.

Aš nieko jau nebeieškau, o tu manęs neberasi. Nenusimink. Juk man dabar nieko blogo.

Aš noriu, kad tu neliūdėtum.

Verčiau prisimink, kaip mudu gyvenom. Tai buvo geri laikai.

Kas atsitiko dabar - tai tik akimirka.

Aš nenoriu, kad vienas blyksnis būtų daugiau už visą gyvenimą.

Tegu mirtis nebūna svarbesnė už laimės metus.

Tegu mano kapas nebūna didesnis už prisiminimą.

Tegu manęs nepakeičia mano lavonas. Nepaveiksluokis prie jo, nepasilik prisiminimui. Nepasilik laidotuvių nuotaikos.

Prisimink mane gyvą - tokį, kai buvom sykiu, kai statėme namą, kai ėjom grybauti, kai laukėme traukinio.

Kitokio manęs nematei.

Prisimink tokį, kokį matei.

Prisimink čia, kur buvom sykiu: troboje, kur kalėm grindis, kieme, kur pjaudavau žolę, prie daržinės, kur lakinau šunį.

Neik į kapus - tenai manęs niekada nebuvo. Ir karste aš niekada negulėjau. Tas pašarvotas žmogus - tai nebe aš.

Nepirk nė vienos gėlės - kam man tos gėlės?

Neleisk pinigų ir nesamdyk giedotojų. Pats pagalvok - kam man tos giesmės? Negi aš mėgau giedoti?

Jeigu ką mėgau klausytis - tai džiazą. O labiausiai - paukščius. Patiko ir varlės, kai jos kurkdavo mūsų prūde. Ateik manęs prisiminti čia.

Mintimis ateik - kam trenktis šitokį kelią? Atvyksi - bene susitiksim? Bene vėl eisim sykiu žvejoti? Jei ne, tai kam tas kvailas žaidimas, kam tas tūpinėjimas apie supuvusius kaulus?

Ant kapo man neridenk didžiulio akmens, antkapio man nestatyk. Kam man tas kvailas užrašas: mirė, išėjo, paliko?.. Aišku, miriau - kas būtų kasęs gyvą?

O dar geriau, kad kapo visai nebūtų. Tą vietą, kur manęs vis tiek nėra, kur aš niekada nebuvau, reikės prižiūrėti, sodinti gėles, lankyti per Vėlines... Kam ta beprotybė, kam šitaip garbinti nieką?

Verčiau atiduok sudeginti.

Tu nebijok - man karšta nebus. Juk tai - nebe aš, tai - tik kalnas mėsos ir kaulų. Tegu sudega viskas, tegu būna švaru.

Pelenų nelaikyk ir negarbink. Išbarstyk važiuodamas traukiniu. Arba išsklaidyk pavėjui.

Iš manęs nieko daugiau tegu nelieka - tik prisiminimas.

Aš liksiu tavo širdy, o ne kape. Aš noriu išlikti gyvas, o ne supuvęs,

Galų gale, ir tai nesvarbu.

Man jau nesvarbu, ar tu paklausysi manęs.

Jeigu padarysi kitaip, manęs tikrai nenuskriausi.

Kai buvom sykiu, tu man be galo padėjai. Tu viską man padarei.

Dabar tu nieko neprivalai.

Visiškai nieko.

 

Komentarai

Jautru ir labai tikra.

Jautru ir labai tikra. Pritariu šito tėvo pasaulėžiūrai.