Kategorijos:
"Nereikia pervertinti anoniminių alkoholikų, - rašo vienas skaitytojas, atsiliepdamas į straipsnių ciklą. - Apie metus vaikščiojau į vieną Vilniaus anoniminių alkoholikų klubą, kol atsibodo tas senų žaizdų laižymasis ir nieko daugiau neveikimas. Tada išėjau į blaivybės draugiją". Kitas internautas: "Jie panašūs į uždarą sektą, kuriai niekas daugiau nerūpi, tik jų pačių reikalai". Ar šitie epitetai tinka ir Šilalės anoniminių alkoholikų grupei? Ne, tikina specialistai. Pasirodo, anoniminiai alkoholikai padeda savo likimo draugams įveikti vieną baisų sindromą.
4. Baltos varnos sindromas
(Tęsinys. Skaityti pradžią)
- Ne, jie tikrai nepanašūs į sektą, - sako Šilalės psichikos sveikatos ir psichologinio konsultavimo centro psichiatras Rimantas Augilius. - Jie neskelbia tik savo pavardžių ir nuotraukų, bet yra labai atviri ir linkę bendrauti. Savo pacientams, kurie turi problemų su alkoholiu, patariu drąsiai eiti pas juos. Nesu girdėjęs, kad jie būtų ką nors atstūmę.
- Užsiėmę tik savimi? Ne, tikrai taip negaliu pasakyti! - šypsosi Šilalės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro direktorė Loreta Petkuvienė. - Nuo pernai pavasario, kai pradėjome įgyvendinti savivaldybės patvirtintą priklausomybės ligų mažinimo programą, jie yra mūsų didžiausi pagalbininkai. Jų lyderis Vytas pats paskambino man, pradėjo domėtis, kas tai per programa ir kuo jie galėtų padėti. Labai greitai suradome bendrą kalbą.
Šia programą kartu su Sveikatos biuru vykdo ir savivaldybės socialiniai darbuotojai. Į bendrą posėdį jie pasikvietė ir anoniminių alkoholikų lyderius, apsikeitė telefonais, sutarė veikti išvien. Kaip tai atrodo praktiškai?
- Pernai 19 žmonių įtikinome važiuoti ir išvežėme į Jūrininkų ligoninės Psichiatrijos departamentą, kuris yra Šviekšnoje, šiemet jau irgi išvežėme kelis, - pasakoja L. Petkuvienė. - Dažniausiai alkoholikus aptinka socialiniai darbuotojai, lankydami šeimas. Akivaizdu, kad žmogus nesusitvarko su savo gyvenimu, bet kaip jam padėti, kaip jį nukreipti gydytis? Socialinių darbuotojų jie paprastai bijo, ginasi, kaip įmanydami, neigia savo priklausomybę. Daug paprasčiau, jeigu su tokiu žmogumi kalbasi kuris nors iš anoniminių alkoholikų. Juk tai - ne valdžios žmonės, gintis nuo jų nėra ko. Jie nieko neatims, nei vaikų, nei pašalpos, jie gali tiktai padėti. Štai kodėl reikalinga anoniminių alkoholikų pagalba - jie sumažina įtampą. Papratai žmonės bijo pripažinti priklausomybę, bet jeigu šalia yra kitas, kuris atvirai kalba apie savo problemą, tada paprasčiau.
Jeigu ne šita gynyba, padėti žmogui būtų daug lengviau. Priklausomybių ligų gydymas nėra pigus dalykas, bet jeigu žmogus socialiais draustas, jam tai nekainuotų. Į Švėkšnos psichiatrijos departamentą, kur alkoholikai gydomi pagal vadinamąją Minesotos programą, galima išvažiuoti psichiatro, šeimos gydytojo ar Sveikatos biuro siuntimu.
- Užtenka kreiptis į mus, ir tą reikalą galime sutvarkyti telefonu, - sako Visuomenės sveikatos biuro direktorė. - Turime sudarę sutartį su departamentu ir apsieiname be didelių formalumų. Jeigu reikia, nuvežame greitosios pagalbos automobiliu. Svarbu, kad žmogui atsirastų toks noras. Bet...
- Sykį mėginome padėti socialiai nedraustam žmogui, - pasakoja anoniminis alkoholikas Vytas. - Tai buvo nedirbantis ir darbo biržoje neregistruotas žmogus. Savaime aišku, mokėti už gydymą jis neturėjo iš ko. Bet mums pavyko surasti Plungės rajone Pakutuvėnų vienuolyną, kur iš aukų išlaikoma priklausomybės ligų ligoninė. Įtikinome žmogų važiuoti. Jis neturėjo kuo, tai nuvežėme. Viskas lyg ir gerai, bet kai reikėjo atsisveikinti, jis netikėtai pareiškė, kad nė už ką nepasiliks. Nežinau, kas jam atsitiko, gal pasivaideno, kad tai kalėjimas, bet turėjome jį parvežti namo.
Pasirodo, į priklausomybę patekę žmonės nebijo ne tik socialinių darbuotojų, bet ir psichiatrų bei psichologų.
- Pradėję kalbėtis su jais, pirmiausia sutinkame totalią gynybą, - sako gydytojas R. Augilius. - Žmonėse sklando daug kvailų prietarų, kad jiems kažkaip pakenksim, įrašysim į kažkokius juodus sąrašus, apribosim kažkokias teises... Pas mus ateina žmonės, vairavę automobilius neblaivūs ir dėl to praradę vairuotojo teises - jie privalo praeiti psichiatro konsultaciją. Aš suprantu jų norą atgauti teisę vairuoti, bet mes jam dar siūlome ir tokią pagalbą, kad jis daugiau neatsidurtų panašioje situacijoje. Mūsų įskaitoje yra 826 alkoholikai, tačiau tai nereiškia, kad visi gydosi. Iš jų mes matome tik mažą dalį. Labai sunku žmogų įtikinti, kad jam reikalingas gydymas. Todėl yra sakoma, kad priklausomybių gydymas sunkus ir nedėkingas darbas. Jeigu vidaus ligų gydytojas laiku nustato ligą, pacientas būna dėkingas, o mūsų diagnozė sutinkama priešiškai. Mes dar turime pralaužti gynybą ir įtikinti žmogų, kad jis tikrai serga.
O kur ta riba tarp paprasto išgėrinėjimo ir priklausomybės? Gal žmogus paprasčiausiai nežino?
- Taip, riba yra. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) yra netgi apskaičiavusi maksimalias alkoholio suvartojimo normas. Taigi PSO rekomenduoja vyrams negerti daugiau kaip 4 standartinių alkoholio vienetų per dieną arba 28 vienetų per savaitę. Moterims ji rekomenduoja perpus mažesnę maksimalią alkoholio vienetų normą. Kas tie standartiniai alkoholio vienetai? Tai 10 gramų gryno alkoholio, kurį turi 100 mililitrų vyno arba šampano, 30 mililitrų degtinės arba 275 mililitrai alaus. Jeigu geriate daugiau, rizikuojate savo sveikata ir socialine gerove, - įspėja psichiatras. - Daugelis žino, kaip atpažįstamas alkoholikas. Jauni vyrai mėgsta pasigirti, kiek jie pakelia alaus arba degtinės, bet padidėjusi alkoholio tolerancija yra rimtas signalas, kad jau pažeista organizmo apsaugos sistema. Kitas svarbus požymis - stiprios pagirios, kurias tenka slopinti raminamaisiais vaistais arba nauja alkoholio doze. Mes naudojame specialius testus priklausomybei nustatyti. paprasčiausias būtų iš trijų klausimų: ar jūs išgeriate dažniau, negu planuojate? ar išgeriate daugiau, negu planavote? ar išgeriate, nepaisydamas žalingų pasekmių? Tarkim, žmogus turi vairuoti automobilį, bet vis tiek geria, keldamas pavojų pats sau ir kitiems. Praranda vairuotojo teises, ateina pas mus konsultacijai ir tikina, kad yra visiškai nepriklausomas, - šypsosi psichiatras.
Kodėl žmonės bijo? Kodėl taip atkakliai neigia priklausomybę? Juk kitomis ligomis jie netgi didžiuojasi, noriai pasakoja apie savo infarktus, radikulitus...
- Žmogus išsigąsta, kad negalės gerti, o troškimas jau būna stiprus, - sako gydytojas. - Be to, jis bijo geriančioje aplinkoje pasijusti balta varna. Visuomenėje klesti daugybė kvailiausių prietarų apie alkoholį ir sveikstančius alkoholikus, todėl aplinkinių požiūris į gyjantį žmogų būna absurdiškas. Net Seime, kur žmonės turėtų būti šviesesni, užsipuolamas kolega, kai jis pradeda gydytis, sveikti, kapstytis iš savo nelaimės. Vietoj to, kad džiaugęsi gijimu, kolegos politikai ima jam prikaišioti, ką šis darė anksčiau, atvirai tyčiotis, o žmogaus sveikimo istoriją paverčia kažkokiu anekdotu. Taigi žmogaus sveikimas aplinkinių sutinkamas priešiškai, ir tai neskatina ieškoti medikų pagalbos. Ta situacija labai gerai aprašyta Aliaus Šakinio straipsnyje "Už tai ir išgerkim!", kuris buvo išspausdintas "Šilalės artojuje" 2011 metais. Aš jį duodu paskaityti savo pacientams, kad žmonės galėtų geriau suprasti, kas vyksta aplink ir kur juos stumia kvaili prietarai. Pasiūlau nueiti pas anoniminius alkoholikus, kur jie tikrai nepasijus baltomis varnomis. Toks tarp tokių pasijunta drąsiau ir jau gali atsisakyti gynybos, kitomis akimis pažvelgti į savo problemą.
- Man irgi keistas šitas dvilypis požiūris į alkoholizmą, - stebisi Visuomenės sveikatos biuro direktorė. - Kol žmogus geria, jis niekam kaip ir neužkliūva, o kai pradeda gydytis, tai suvokiama tarsi kokia dėmė. Nėra gėda girtam šlitiniuoti gatve, yra gėda pradėti sveikti. Tai labai kliudo ir socialinei alkoholiko reabilitacijai. Juk neužtenka žmogų nuvežti į Švėkšną gydymo kursui, dar reikia padėti jam atstatyti socialinius ryšius. Deja, darbdaviai labai dažnai susiraukia, jeigu sužino, kad darbuotojas gydėsi nuo alkoholizmo. Jeigu gydėsi, vadinasi, vėl atkris. Jeigu žmogus keliasi, tai jau negerai... Anoniminiai alkoholikai - visai kitoks pavyzdys. Žmonės atsistojo ant kojų, tarsi iš naujo atrado šeimas, ir tai neabejotinai drąsina. Labai gerai, jeigu šalia mūsų yra tokie pavyzdžiai.
Išsiųsdamas savo pacientus į Šviekšną pasigydyti pagal Minesotos programą, psichiatras R. Augilius pasiūlo po to sugrįžti pas jį.
- Alkoholizmą paprastai lydi kiti sutrikimai, kurie gali būti ir pasekmė, ir priežastis. Jeigu žmogų kamuoja nemiga, depresija, aukštas nerimo lygis, tai jam reikalinga psichoterapijos pagalba, - aiškina gydytojas. - Norėdamas įveikti nerimą ar prablaškyti sunkias mintis, žmogus gali griebtis alkoholio ir dar pasunkinti padėtį. Todėl, pagydydami tuos sveikatos sutrikimus, mes jam padedame išvengti atkryčio. Bet jei nėra nei nemigos, nei depresijos, nekamuoja nerimas, mes pasiūlome eiti pas anoniminius alkoholikus ir laikytis kartu su jais. Jų susirinkimai, kur kiekvienas atvirai nagrinėja savo situaciją, irgi psichoterapija!
- Įdomiausia, kad naujokai iš pradžių bijo ir mūsų, - šypsosi anoniminių alkoholikų lyderis Vytas. - Vakare jie bijo pasirodyti prie parapijos namų, kur vyksta mūsų susirinkimai. Kad tik kas nepamatytų, kad tik kas nesužinotų! Ateiti čia yra baisiau, negu girtam iškrypuoti iš smuklės. Bet pamažu žmonės apsipranta, apsiramina, išdrįsta patys pažvelgti į savo problemą. Taip mums buvo visiems! O po to, kai žengtas pirmasis žingsnis, kada pagaliau liga pripažinta, prasideda tikras gijimas.
Naujausi komentarai