Gali būti, kartais ir tu pagalvoji, kad mažumėlę padaugini, kad pagirios būna per sunkios, kad būtų laikas mesti?.. Arba jau bandei, bet nieko iš to neišėjo? Bandytumei vėl, bet žinai, kad vienas neatlaikyti draugu, giminių ir kitų sugėrovų spaudimo? Bet jeigu vienam sunku, gali užeiti pas tuos, kurie jau iškentėjo mėnesį, du, o kitas, žiūrėk, būna negėręs net ketvirti metai. Jie tokie pat alkoholikai, tik vadina save anoniminiais.

 

1. Pirmasis žingsnis būna sunkiausias

Tamsų sekmadienio vakarą Šilalės parapijos namai M. Valančiaus gatvėje dar gyvi. Devynioliktą valandą dar vis šviečia keli langai, o prie durų būriuojasi žmonės. Tai alkoholikai, bet nesiūbuoja nė vienas, o liežuvis niekam nesipina. Per savo gyvenimą jie tiek prisisiūbavo, kad vieną dieną nusprendė: gana!

Tokiu laiku jie renkasi dar ir trečiadieniais. Užsidaro viename kambaryje, užsidega žvakę, atsistoję susikabina rankomis, kalba kažką, paskui atsisėdę paeiliui skaito kažkokią knygą, kurią leidžia ratu. Žiūrint pro langą, tai gali atrodyti kaip uždaros sektos kažkoks ritualas. Iš tiesų tai ir yra ritualas, labai griežta tvarka, kaip kas turi kalbėti ir elgtis. Pirmiausia jie primena sau dvylika žingsnių, kuriuos žengia kiekvienas pasirinkęs blaivėjimo kelią ir dvylika tradicijų, kurių laikosi viso pasaulio anoniminiai alkoholikai. Taip, tai pasaulinis judėjimas, praeitame amžiuje prasidėjęs JAV, o prieš keliolika metų pasiekęs Lietuvą. Šilališkiai į anoniminių alkoholikų grupę renkasi aštunti metai.

Iš visų tradicijų bene svarbiausia yra anonimiškumas. Įsileisdami žurnalistą, jie iškart įspėja: jokių pavardžių! Todėl šis reportažas be nuotraukų. Ką sutikau ir ką pažinau, turi likti tarp mūsų. Šilalė - mažas miestelis, tai sutikau ir pažįstamų. Bet apie tai - nė žodžio! Pabuvus su jais kelias minutes, pasidaro aišku - kodėl. Jie kalba apie save taip atvirai, tarsi per išpažintį. Iš tiesų tai ir yra visiškai atviros išpažintys, tokios atviros, kad paskelbtos viešai ir su pavardėmis, jos ne tik sukeltų apkalbų bangą, bet sukrėstų šeimas. Juk asmeninė tavo nelaimė - tai ir šeimos bėda. O jie nukentėti nenori nei patys, nei artimiesiems pakenkti. Todėl ir anoniminiai.

Štai jie ima anoniminių alkoholikų "bibliją" ir skaito ratu. Alkoholikas Povilas, alkoholikas Darius, alkoholikas Vytas, alkoholikas Stasys, alkoholikė Angelė... Visi prisistato kaip alkoholikai, žodį "alkoholikas" prisegdami prie savo vardo lyg titulą. Pasirodo, tai buvo jų pirmas, pats svarbiausiasis žingsnis, nuo kurio prasidėjo blaivėjimo kelias, - suvokti savo problemą, pripažinti, kad esi alkoholikas. Nelaikai savęs alkoholiku - negali būti su jais. Tau čia paprasčiausiai nėra kas veikti!

Vos tik pradedame susirinkimą, į langą beldžia kažkas, šviečia žibintuvėliu. Kažkoks niekam nematytas ir negirdėtas žmogus. Nori užeiti - neranda durų. Vienas iš anoniminių išeina jo pasitikti, bet grįžta vienas.

- Naujas žmogus, nori užeiti. Bet jis gerokai girtas!

Anoniminiai susižvalgo. Ką daryti? Susirinkimai - ne girtų plepalai. Bet išvarysi - daugiau žmogus nebedrįs grįžti. Vienas iš senbuvių, Vytas, eina pasikalbėti. Mėgina įtikinti girtą savo likimo brolį, kad būtų geriau užeiti trečiadienio vakarą ir būtinai - blaivia galva. Girtas vis tiek nesuprasi, kas yra kalbama.

- Aš negirtas! - veblena žmogus. - Aš tik užgėręs.

Jis atkakliai veržiasi į susirinkimą. Dabar, o ne trečiadienį. Anoniminiai vėl susižvalgo. Vadų jie neturi, susirinkimus veda visi paeiliui, bet yra neformalūs lyderiai, aktyvesni senbuviai, į kuriuos žiūri naujokai. Galiausiai Vytas sutinka:

- Tegu dalyvauja! Darysime atvirą...

Yra svečių - susirinkimas atviras. Būna vieni - kalbasi uždarai. Prie kitų gal ne taip atvirai. Bet viską suprasti galima. Jie taip priprato prie nuolatinių išpažinčių, kad gėdytis savo bėdos nebemato prasmės. Kas atsitiko tau - panašiai yra buvę kitam. Kiekvieno gyvenimas unikalus, bet problema bendra - alkoholizmas.

Svečias su visais sėda prie stalo, bet pasirašyti knygoj nenori. Tai neprivaloma. Gali sėdėt ir taip. Nesunku nuspėti, kokia audra jo galvoj. Ant krūtinės supintos rankos - tai ženklas, kad jis pasiruošęs gintis. Dar akimirka, ir visi jį, žinoma, puls, pradės auklėti, pamokslauti, moralizuoti. Bet alkoholikai prie šito seniai pripratę ir pasiginti moka. Be to jie - jokie alkoholikai. Išgeria - taip, kartais padaugina, bet visada - su užkanda ir niekada - be progos. Tai kokie jie alkoholikai? Pažiūrėkit verčiau į kitus, į girtaujančius Seimo narius! Kodėl jų nevadinate alkoholikais?

Keista, bet svečio niekas nepuola, jo net nekamantinėja. Jie kalba apie save. Čia tokia tradicija - kalbėti tik apie save, nekritikuoti kitų, nepertraukinėti. Paprasčiausiai sėdi, klausaisi, kada kalba tavo likimo brolis. Šiandien jie kalba apie patį sunkiausią - pirmąjį žingsnį.

Alkoholikė Angelė jį žengė girta. Kaip visada, parėjo į namus siūbuodama. Kaip visada, vyras sutiko piktai, o paauglys sūnus - irgi su panieka. Jam jau seniai gėda dėl motinos. Štai ji žada daugiau nebegerti, bet kas betikės girtais plepalais? Sūnus turi motiną, bet motinos kaip ir neturi. Jis turi gėdą - ne motiną. Būna, kad vyras net neįleidžia girtos į namus. Supyko ir neįleidžia. Kur nori, ten ir miegok!

Ji jau seniai žadėdavo gydytis. O jie tik juokėsi. Kiek jie girdėjo tokių kalbų!

- Tai vežkit mane! - sušuko ji. - Ko nevežat gydyti?

- Kur? Į Švėkšnos pasichuškę? Važiuok pati!

Pati tai pati... Ji ambicingai čiupo už telefono, surinko numerį. Alio, greitoji? Vežkit mane į Švėkšną!

Greitoji tikrai atvažiavo, bet neskubėjo vežti. Kas žino, gal ten vietų nėra?.. Pradėsi vežti, ta apsigalvos ir lips iš mašinos. Su latrais menkas žaidimas. Bet ši užsispyrė rimtai. Ji jau turėjo priėmimo skyriaus telefono numerį. Planavo anksčiau, bet kol negirta, vis nesiryždavo. Dabar paskambino ir sužinojo - vietų yra! Važiuojam...

Rytą pabudo Švėkšnos palatoj. Dabar tai ne Švėkšnos durnynas ir ne psichų ligoninė, dabar tai skamba gražiau - Jūrininkų ligoninės Švėkšnos skyrius. Na, bet vis tiek... Kur ji atsidūrė? Švėkšnos durnyne! Gėda baisiausia. Kam šito reikėjo? Kodėl ji girta taip nukvailiavo? Kas dabar bus, kai sužinos kaimynai ir giminės? Ką pasakys darbe?..

Alkoholikas Povilas pirmąjį žingsnį irgi žengė Švėkšnos palatoj. Atvažiavo čia prasiblaivęs, o prieš tai daugelį mėnesių planavo savižudybę. Dar būdamas girtas iš anksto žinojo, kas bus rytoj. Rytoj ir poryt bus tokios pagirios, kad jis nepakils iš lovos. Keturios dienos turi praeiti mažiausiai, kad praeitų galvos skausmai. Tik penktą dieną smegenys pradeda dirbti normaliai. Bet penktadienis - paskutinė darbo savaitės diena. Kaip neišgerti tokia proga? Dvi dienas, kol geri, nuo pagirių išsisuki. Nejučiom ateina pirmadienis - pirmoji kančios diena...

Kam šito reikia? Kokia prasmė? Namuose jis ne ramstis - kliūtis. Darbe laiko iš gailesčio, prisimindami kažkada buvusius nuopelnus, kai jis dirbo už tris ir žibėdavo talentais. Dabar liko užuojauta - rimtesnio darbo jis nebepadaro. Patikėsi - juk sužlugdys! Skausmai, gėda, jokios vilties... Kokia mirtis būtų greita ir neskausminga?

Daugelis anoniminių pirmąjį žingsnį žengė Švėkšnos palatoj. Bet atsidurti čia ir išklausyti psichologinio parengimo kursą pagal Minesotos programą - dar ne pirmasis žingsnis. Štai alkoholikas Stasys čia atsidūrė, bėgdamas nuo milicijos ir mėgindamas išsisukti nuo priverstinio gydymo. Juk kažkada buvo ir toks. Kelis sykius papuolei blaivyklon - tu jau kandidatas į Mažeikius arba į Vilniaus Rasos gatvę. Visi stipriai geriantys tada žinojo, kas tai yra. Tai tokia itin bjauri vieta!

Tai kas tas pirmasis žingsnis? Kada jis įvyksta? Alkoholikas Povilas sako:

- Tada pasakiau: aš alkoholikas.

Pirmiausia pasakė sau. Taip, alkoholikas. Švėkšnos psichologas padėjo jam susivokti. Tu nežiūrėk į kitus, sakė psichologas, tai asmeninė tavo bėda. Ne draugų, ne kaimynų, ne sugėrovų ir ne viso pasaulio - tavo asmeninė. Tavo vieno liga, ir tu vienas gali išsigydyti. Tu pats - niekas daugiau!

O po to alkoholikas Povilas pasakė kitiems. Bendradarbiams, draugams ir sugėrovams. Aš alkoholikas, daugiau - nė lašo! Kiti juokėsi - koks alkoholikas, jeigu negeri? Kiti mėgindavo teisinti - tai gal tu prie vairo, gal negerai su sveikata? O jis sakydavo: ne, aš ne prie vairo, su sveikata viskas gerai, bet aš alkoholikas, gerti nebegaliu.

Kas atsitiko tada? Nusisuko visi? Ne, pasidarė lengviau. Nusisuko tik sugėrovai, neliko su jais bendrų interesų. O draugai ir bendradarbiai ėmė žiūrėti kitaip. Jei negali, tai negali. Niekas daugiau nesiūlė. Kas siūlys cukraus cukralige sergančiam? Tai ir alkoholio daugiau niekada jam nebesiūlė.

Alkoholikui Stasiui irgi pasidarė lengviau. Lengviau pasidarė iškart, kai jis pasakė pats sau: aš alkoholikas. Dar lengviau, kai pasakė kitiems. Dabar niekas nebesiūlo susimesti buteliui, o gerdami aplenkia, tarsi jo nematytų. Kiti netgi pavydi: kaip tu šitaip gali?

O kaip pasibaigė alkoholikės Angelės nuotykis Švėkšnoje?

Pasibaigė taip, kaip ir visiems, kurie žengė pirmąjį žingsnį. Pasikeitė visas gyvenimas. Ta gėda, kad atsidūrei TENAI, tebuvo iliuzija. Visi juk ir taip žinojo. Vaikui gėdos buvo daugiau, kai motina gėrė ir buvo tuščia vieta. Girta motina - šimtą sykių baisiau, nei paguldyta ligoninėj.

O šis sekmadienis jai - išskirtinė diena. Angelės sūnus pats pasisiūlė bažnyčion. Kažkada ji mėgino varyti - vaikas šokdavo priešais arba paprasčiausiai pabėgdavo. Religingai motinai dėl to buvo itin sunku. Ir mokykloj blogai su elgesiu, ir policija ėmė domėtis... O ką ji galėjo pakeisti? Ką pagiringa mama sakys - jis tyčia darys atbulai.

O šiandien pasakė jis pats:

- Einu į bažnyčią.

Alkoholikė Angelė negali tverti džiaugsmu, o kiti alkoholikai ploja. Čia visada taip: padarysi kokią nesąmonę - jie supratingai tylės, o jeigu tau pasiseks - jie džiaugsis kartu ir sveikins. Visi, kas žengė pirmąjį žingsnį, toliau žygiuoja kartu.

O svečias? Ir jis?..

Susirinkimas pasibaigė, prasidėjo kavageris. Visi pasigedo svečio. Kur mūsų naujokas? Bet svečio nėra. Išgaravo kaip spiritas. Net nepasakė žodžio! O juk galėjo kalbėti. Čia niekas nedraus, gali šnekėti kiek tinkamas. Bet...

Pradėdamas kalbą, turėtum prisistatyti taip, kaip yra nustatyta: alkoholikas Petras, arba: alkoholikas Jonas... Žodžiu, alkoholikas. Koks jis, po galais, alkoholikas?

Vadinasi, dar per anksti. Bet jis galės sugrįžti. Galės bet kada, kai tik atsiras noras. Tarkim, trečiadienį.

- Trečiadienį 19 valandą, - primena Vytas. - Renkamės vėl!

(Skaiyyti daugiau)