Paeikime dar galiuką slidoku blaivybės taku, kurį pradėjo Šilalės anoniminiai alkoholikai. Metus gerti, staiga jiems buvo užėjęs užėjęs nenumaldomas noras išblaivinti visą pasaulį. Tai prisipažino visi, su kuriais man pavyko pasikalbėti. O paskui, kai euforija baigiasi?..

 

2. Dabar arba niekada

(Tęsinys. Skaityti pradžią)

Šį sykį susitikome ne parapijos namuose, bet pačiame Šilalės centre. Susitarėme telefonu.

- Yra reikalas, - pasakė Vytas. - Vienas žmogus nori pagalbos.

Dabar jam dažnai skambina. Vyto telefono numeris paskelbtas "Šilalės artojuje", jį žino visi rajono socialiniai darbuotojai. Kartu su medikais, socialiniais darbuotojais ir rajono vadais jie jau turėjo bendrą pasitarimą. Dabar mėgina veikti kartu. Socialiniai darbuotojai kartais kviečiasi į pagalbą anoniminius alkoholikus. Sako, važiuokim kartu pas tokį ir tokį jūsų likimo brolį. Kartais tam prasigėrusiam broliui duoda Vyto telefoną ir įsakmiai pataria kreiptios.

O šitas paskambino pats. Pavargo nuo amžinų pagirių, dabar nori ištrūkti iš voverės rato. Arba gal prispaudė žmona. Žmonos juk iškelia ultimatumus. Ultimatumus kelia ir socialiniai darbuotojai. Kas turi vaikų, tuos dar spaudžia vaikų teisių sargai. Arba tvarkaisi, sako jie alkoholikui, arba atimsime tavo vaikus! Kiti išsigąsta, mėgina kažką daryti.

O Vytas? Kokį jis alkoolikui iškels ultimatumą?

- Eikim greičiau, - sako Vytas. - Jau dešimta, jis gali išlėkti į krautuvę.

Vytui ne sykį taip yra buvę. Skambina žmogus, verkia, prašo pagalbos, o kai nueini, tas jau girtas kaip maišas. Jis tikrai nebegers, bet nuo rytoj... Kokia su tokiu kalba?

- O gal nuneškime patys? - pasiūlau juokais.

- Vienam esu nešęs, - rimtai atsako Vytas. - Drebėjo kaip epušies lapas, ir supratau, kad jį gali ištikti kažkoks priepuolis. Nuėjau ir parnešiau. Pasakiau: štai šimtas gramų, bet važiuojame gydytis. Ir jis sutiko.

Truputį paspartinam žingsnį. Eiti visai netoli, bet iki parduotuvių netoli ir jam. Vytas žino tik vardą ir adresą. Paskambino šįryt, sako, nebegaliu. Nesunku įsivaizduoti, kas dabar dedasi jo galvoje. Viena jo pusė tikrai nebegali, o kita traukia prie stebuklingo skysčio. Tik viena mažytė taurelė, tik vienas alaus bambalis, ir viskas praeis! Ne, bambalis gal per daug... Po bambalio bus kitas bambalis, o paryčiais - nemiga. Tai gal pakentėti negėrus?

Kentėti ar nekentėti?

Gali būti, dabar jis gailisi, kad paėmė telefoną ir pradėjo šitą žaidimą. Vytui yra buvę ir taip. Nueini, o jis nebenori. Jis nori negerti, bet nuo rytoj. Dabar jis prisivalgė česnakų, todėl smirdi burna, ir jis negali eiti pas daktarus. Po pietų reikės pagirdyti karves, vakare į tvartą suvaryti vištas. O rytoj bus viskas kitaip. Rytoj jis susitars su vaikais...

Beveik visi, pas kuriuos Vytas nueina, būna draskomi abejonių. Dvi lygios jėgos žmogų tempia kiekviena į savo pusę. Viena pusė tempia atgal prie butelio, kita mėgina traukti nuo jo.

- Kartais tik tiek tereikia - pastumti pečiu, - sako Vytas. - Kažkas kitas mane irgi pastūmė...

Jį pastūmė, ir jis ketvirti metai juda vis tuo pačiu keliu. Ne iškart, ne iš pirmo sykio... Retai kam pavyksta mesti iškart. Vytas kažkada apsidžiaugė, kad jau pasveiko, kad nebėra alkoholikas. Jis pradeda kitą gyvenimą, dabar - be girtuoklysčių. Dabar jis supranta alkoholio žalą ir pasisaugos. Alaus, tik alaus, ir tai - labai nedaug... Visai negerti - tai jau būtų durnystė, bet su protu, žiūrint televizorių... Kas čia baisaus? Žodžiu, jis atsidūrė ten, iš kur buvo pakilęs. Ir taip - visiems jo likimo draugams, kurie apsidžiaugė pergale. Todėl jie nesmerkia tų, kurie atkrito. Matyt, kiekvienas žmogus savo kailiu turi patirti, kad nieko nebus iš šitos fantazijos "gersiu protingai" arba "gerti reikia mokėti".

Gersi arba negersi.

O mūsų likimo brolis?..

Atrodo, namo numeris tas... Mus pasitinka moteris pavargusiu veidu.

- Rimas yra? - klausiame.

Ji supranta, kas mes tokie.

- Užeikite, tuoj pakviesiu... Rimai, ateik!

- Jis buvo išėjęs?

- Buvo... Bet labai nedaug.

Tai jau blogiau. Jeigu girtas, iš mūsų žygio nieko nebus.

Bet jis negirtas. Gal tik šiek tiek.

- Alkoholikas Rimas! - prisistato beveik kariškai. Arba lyg būtų atėjęs į anoniminių alkoholikų susirinkimą.

Netrukus paaiškėja, kad jis kitame mieste jau vaikščiojo į tokius susirinkimus. Šiandien puikiai supranta, kad yra alkoholikas, Arba taip tik sako... Na, bet vis tiek lengviau. Pradėtum įtikinėti, jis būtinai gintųsi. O dabar atgailauja pats. Vakar padaugino... Gal teisingiau būtų sakyti - šią savaitę padaugino... Žmona pavargo. Su kažkokia menka viltimi žiūri į mus.

- Tai supranti, kad po pirmosios nebesustosi? - klausia Vytas.

- Suprantu, suprantu! - tikina Rimas. Bet jeigu išeisime, jis įsigeis dar. Pagirių atgailos - labai slidus dalykas. Antra taurelė, ir vežimas pakryps į kitą pusę. O paskui gali sekti agresija. Kitą dieną - vėl atgaila. Atgaila ir savigrauža.

Dabar, kol žmogis atgailauja, pats laikas spausti pedalą, kad viskas vyktų greičiau.

- Na, tai važiuojam! - sako Vytas.

- Kur? Į ligoninę?..

- Tu juk matai, kad vienas neatlaikysi. Ar nematai?

- Matau, matau! - sutinka Rimas. - Bet ar dabar? Taip staigiai?

- Dabar arba niekada! Rytojaus nebūna. Pats žinai, kas bus rytoj. Rytoj bus taip pat, kaip dabar.

- Į kokią ligoninę? Į Šviekšną?..

- Taip, į Jūrininkų ligoninės Švėkšnos skyrių, - sako Vytas. Toks pavadinimas skamba truputį geriau, bet vis tiek - Šviekšna. Daug kam Šviekšna - tai paprasčiausias beprotnamis, kur tave užrakina ir leidžia kažkokius vaistus.

- Nėra jokių vaistų, - aiškina Vytas. - Nuo mūsų ligos jokių vaistų nėra. Jeigu blogai, gal pastatys lašelinę, gal duos raminančių. Renkis, važiuojam!

Bet Rimui baigiasi cigaretės. Nieko, cigarečių atveš žmona...

- Tai skambinti daktarams?

Pagaliau jis nusileidžia. Skambinkit, skambinkit, skambinkit!.. Dabar jis sutiks su bet kuo. kad tik tenai netramdytų ir neužrakintų.

Reikia greitosios. Vytas telefonu kalba su Visuomenės sveikatos biuro direktore. Yra keli būdai nuvažiuoti į ligoninę ir prasiplauti smegenis. Reikalingas šeimos gydytojo ar psichoneurologo siuntimas. Bet galima ir sveikatos biuro pagalba. Biuras turi sutartį su Jūrininkų ligoninės Švėkšnos skyriumi. Jeigu reikia, greitoji nuveš.

Bet greitosios dabar nėra, o direktorė Loreta Petkuvienė Klaipėdoj. Bet ji sutvarkys teleonu. Vardas, pavardė, gimimo metai? Draustas socialiai?..

- Draustas! O kas nuveš, jeigu greotosios nėra?

- Nuvešiu aš! - sako Vytas. - Kraukitės daiktus, einu mašinos.

- Bet juk tavo benzinas! Turime kažkaip užmokėti...

Jis žiūri į žmoną, žmona žiūri į jį. Kaip matyti iš jų veidų, mokėti nėra labai iš ko. Jeigu Rimo maratonas trunka savaitę, iš kur dar bus pinigai?

- Ubagais neišeisiu! - ramina Vytas. - Kraukitės mantą. Mes tuoj!..

Vytas skuba į gatvę. Atrodo, nedidelė pergalė. Bet nematyti, kad jis labai džiūgautų. Kažkada, kai pats negėrė pirmą savaitę ar dvi, jam buvo užėjęs karštas noras išblaivinti visą Šilalę. Viskas atrodė taip paprasta. Dabar jis žino - tai tik pradžia. Arba tik pradžios pradžia, po kurios nieko nebus.

- Na, bet vis tiek jis pailsės kelias savaites ir atsipeikės, - svarsto Vytas. - Lankys anoniminių alkoholikų grupę, psichologo padedamas pasikrapštys po savo mintis... Kas žino, o gal susivoks?

Liko dar vienas klausimas: ar Vytas tikrai už savus veš nepažįstamą žmogų? Kodėl?

Taip, už savus. Vytas neturi kada aiškinti, tai atsakysiu už jį. Padėjai sau, padėk ir kitam - yra toks anoniminių alkoholikų principas. Taip vadinasi jų paskutinis, dvyliktas žingsnis. Jeigu eiti, tai eiti, jeigu vaduotis - tai tik kartu!

Vytas paspaudžia ranką ir nulekia į namus pasiimti mašinos. Dabar jis delsti negali. Dabar arba niekada!

Rimo žmona, aišku, norėtų garantijų. Bet garantuoti už kitą niekas negali. Pats Vytas dabar nėra garantuotas pats už save. Stiprus jis tol, kol nekelia pirmosios taurelės. Pakels vieną - vėl prasidės griūtis.

Nuėjęs dvylikos žingsnių kelią, jis visada ties pirmuoju.

Iki, Rimai!.. Susitiksim anoniminių alkoholikų grupėje!

(Skaityti daugiau)