Kai "Šilalės artojuje" pasirodė pirmoji publikacija apie Šilalės anoniminius alkoholikus, vienas skaitytojas manęs paklausė: "O kam jie vargsta su tuo norėjimu gerti? Ar ne paprasčiau užsikoduoti? Užsikoduok - ir noras praeis!" Būtų labai paprasta... Bet ar tikrai? Ką sako tie, kurie jau yra išbandę šį stebuklingą būdą?

 

3. Niekas kitas - tik tu

(Tęsinys. Skaityti pradžią)

Apie kodavimąsi čia yra girdėję visi. Kiti net išbandė. Juk toks greitas ir paprastas būdas atsikratyti savo problemos! Nepigu, bet... Sumokėjai septynis ar devynis šimtus ir laisvas nuo pagirių!

Regimantas mėgino prikalbinti savo buvusį sugėrovą ateiti pas anoniminius alkoholikus. Kažkada girtavo kartu, o dabar kartu blaivėtų. Dviese būtų lengviau - juk palaikytų vienas kitą. Bet draugelis nesidavė.

- Sakiau jam :važiuok į Minesotą (čia taip vadinama programa, pagal kurią dirbama su alkoholikais - aut. past.), bet jis nenori į Šviekšną. Girdi, užrakins. Aš jam sakau, kad neužrakins, kad yra gera kompanija, yra panų, sporto salė, o jis mano, kad tai durnynas, - pasakoja Regimantas. - Atrodo, pagaliau prikalbinau, jis sutiko važiuoti, bet ne šiandien - rytoj arba geriau po savaitės, kai sutvarkys reikalus... Kol tvarkė reikalus, užšoko vėl ant bangos. Kai gėrimo banga atslūgo, aš vėl sakau: važiuok į Minesotą! O jis: nebereikia man Minesotos, nuvažiavau į Kauną, sumokėjau 900, įsivariau kodą, ir dabar dvejus metus negersiu.

Išeitų, žmogus susitvarkė daug paprasčiau? Dvejus metus nenorės gerti, o per tą laiką gal noras praeis visai?

- Niekas jam nepraėjo! - juokiasi Regimantas. - Jis gi laukia, kada pasibaigs terminas. Praeis tie dveji metai, o tada... O tada tai pagers! Dabar jam atrodo, kad gerti negali. Aš nežinau - kodėl.

Paklausykime tų, kurie kodavosi. Stasys išbandė nuosavu kailiu. Jam kainavo pigiau - ne 900, bet 650 litų.

- Surinko visus į tokią salę ir kokią valandą plovė smegenis. Na, kabino mums makaronus, - pasakoja Stasys. - Salėje mūsų buvo daug, iš visų - beveik po septynis šimtus... Kur tu rasi geresnį uždarbį? O paskui po vieną vedėsi atskirai į tokį kabinetą...

O kabinete buvo hipnozės seansas?

- Kokia ten hipnozė! - juokiasi Stasys. - Pasodino kėdėje, priėjo už nugaros, pakrapštė galvą ir sušuko: "Penkiems metams!" Nieko daugiau. Aš irgi galėčiau kitam pakrapštyti galvą ir šitaip sušukti. Kad tik mokėtų kas pusseptinto šimto!..

O noras gerti? Argi nepraėjo noras?

- Kurį laiką atsirado viltis, kad tuos penkerius metus negersiu tikrai. Mane netgi prigąsdino: jeigu pradėsiu gerti anksčiau, turėsiu vėl atvažiuoti ir išsivalyti tuos kodus Taigi vėl mokėsiu pinigus arba man atsitiks kažkokia bėda... Juk tai pinigų melžimas! - tikina Stasys. - O dėl noro išgerti... Buvo toks balius, pilstau šampaną, į vieną taurę perpyliau, putojantis gėrimas pasipylė ant stalo... Aš tik linkt nusrūbti! Taip automatiškai, visai negalvodamas. Visai nedaug trūko, kad būčiau nusrėbęs nuo stalo visus šampano lašus. Tada pasakiau pats sau: "Eėėė, vyruti, štai tavo kodas!.." Supratau: laikas grįžti pas anoniminius alkoholikus.

Tarp anoniminių sėdi dar vienas Stasys - vyresnis ir labiau patyręs žmogus, kuris įsivarė geresnį kodą.

Kažkada, dar anais laikais, Stasys vyresnysis išbandė ir priverstinį gydymą. Kelis sykius pernakvojo blaivykloje, atsidūrė milicijos įskaitoje, o po to teismo sprendimu buvo išvežtas į priverstinę gydyklą Vilniaus Rasos gatvėje.

- Iš tiesų tai buvo jokia gydykla, tai paprasčiausias kalėjimas, - pasakoja Stasys vyresnysis. - Visai kaip pataisos darbų kolonija ar "laisvosios statybos", į kurias tada veždavo. Gyvenome Rasos gatvėje už spygliuotos vielos, mus saugojo su automatais lyg nusikaltėlius. Dieną į darbus eidavome, užsidirbdavome pinigų, vakare vėl grįždavome už spygliuotos vielos. Į rankas pinigų niekas neduodavo, rašydavo į tokią sąskaitą. Bet mes susiveikdavome grynųjų ir patyliukais išgerdavome. Daug gerti bijojome. Jeigu nutvers, nebeleis į darbus, visą dieną turėsi maltis aptvertoje teritorijoje... Ir pinigų neuždirbsi, ir nuobodu velniškai!

O gydymas? Argi neduodavo kokių vaistų, nuo kurių nenorėtumei gerti?

- Koks ten gydymas! - numoja ranka Stasys vyresnysis. - Duodavo tokių tablečių, nuo kurių išgėrus turėdavo pykinti. Aš jas paprasčiausiai išmesdavau. Gerti jų niekas neversdavo - nori gerk, nenori - negerk. Iš tiesų tai buvo ne priverstinis gydymas, bet priverstiniai darbai. Dabar žinau, kad nuo gėrimo jokių vaistų nė būti nėra.

Antrą sykį Stasį vyresnįjį išvežė į tokią pat atsiprašant "gydyklą" Mažeikiuose. Ten jis išmoko gerti medžio klijus.

- Buvo ceche toks senas stalius, mano mokytojas. Sykį pasivedė mane į šalį, sako: "Dabar pagersim!' Ir parodė skystų medžio klijų indelį. Aš jam sakau: "O kaip mes tą košę gersime? Tepsim ant duonos ar kaip?.." Bet nereikėjo tepti. Stalius įpylė į klijus paprasčiausios druskos, gerai išmaišė, ir klijai sušoko į gumulą. Klijai - gumule, skystas spiritas - atskirai. Davė į galvą kaip reikiant! - prisimena buvęs priverstinės "gydyklos" pacientas.

Kokio tik brudo po to jis neišbandė! Užtat šiandien jam neįsiūlysi ir paties brangiausio šampano. Stasys vyresnysis turi nuosavą kodą, kuris jam veikia geriau už prievartą, burtus, hipnozę ir kažkokias ampules, kurias įsisiuva kiti alkoholikai.

- Mano kodas - negerti pirmos, - sako Stasys vyresnysis. - Visa mūsų šeima kentėjo nuo alkoholio. Vyresnioji sesuo, su kuria taip sutardavau, mirė per jauna... Būtų nemirusi, jeigu nebūtų gėrusi pirmosios taurelės.

Pasirodo, visai nesvarbu, kas toje pirmojoj taurelėj - ar nuo medžio klijų atskirtas techninis spiritas, ar langų valiklis, ar brangiausias ir "tauriausias" šampanas... Išgėrei pirmą - bus ir antra! Stasys vyresnysis tai savo kailiu išbandė ne sykį. Kiek tik bandydavo mesti gerti, visi jo bandymai pasibaigdavo su viena, pirmąja taure. Kol neįsivedė kodo - negerti pirmos!

Tačiau to kodo, sako Stasys vyresnysis, niekas kitas tau neįkals į galvą - nei teismas, nei daktaras, nei koks ekstrasenas ar psichologas. Niekas kitas - tik tu!

Bet jei Stasys vyresnysis turi pats į smegenis įsivedęs nuosavą kodą negerti pirmos, tai kam jam anoniminiai alkoholikai?

Pasirodo, vienam laikytis sunku. Aplink - šitiek pagundų! Apsidairai - geria beveik visi. Tėvai, broliai ir seserys. Draugai, bendradarbiai ir giminės. Įsijungi televizorių - diplomatai ir valstybių galvos kelia šampano taures. Nueini į bažnyčią - vynas skelbiamas Dievo krauju... O tu negerdamas pasijunti balta varna. Vienam prieš visos kultūros spaudimą?

O čia - toks tarp tokių.

Čia kodas visų tas pats: turim nekelti pirmos!..

(Skaityti daugiau)