- Šiandien tau klius truputį kitoks, ne reporterio darbas, - pasakė šefo žmona, žiūrėdama į mane pro akinius. - Tu palaikysi teisme mūsų laikraščio ieškinį.

- Ką? - nustebau.

- Iš esmės tai bus kaltinimas vienam mažam laikraštukui. Viskas labai paprasta, byla kaip ir laimėta. Prieš dešimt metu jis paskelbė apie mūsų laikraštį vieną labai bjaurų sakinį, kuris žeidžia orumą ir garbę. Tu, mūsų atstovas, turėsi pareikalauti 10 tūkstančių litų.

Paėmiau į rankas kažkokius bylos popierius.

- Prieš dešimt metų dirbau tame laikraštyje, - pasakiau.

- Taip? - susidomėjo akiniuotoji ponia.

- Aš dirbau redaktoriumi.

- Oho, tuo geriau! Štai tas sakinys, įžeidžiantis mūsų orumą ir garbę. Už jį reikalausi dešimties tūkstančių.

Skaičiau seną parudavusį laikraštį ir negalėjau patikėti tuo, ką matau akimis.

- Tai mano sakinys! - sušukau. - Aš jį parašiau, kai ten dirbau redaktoriumi.

- Taip? Eime, mus kviečia į salę.

- Aš negaliu eiti!

- Kodėl?

- Aš pats parašiau ir pats idėjau tą sakinį, kai ten dirbau redaktoriumi!

- Na, tai kas? Dabar tu - mūsų atstovas ir turi palaikyti ieškinį.

Teismo durys atsidarė, aš nenorom įėjau į salę, bet begalėjau surasti, kur atsisėsti.

- Kiekvienas susiraskit sau vietą! - paskelbė teisėja.

Akiniuotoji ponia pasilenkė prie manęs ir pašnibždėjo į ausį:

- Nebijok, byla paprasta. Šiandien suraitysim tą laikraštuką!..

Aš vis stovėjau ir nesiryžau sėstis. Gal dar įmanoma šito išvengti?

Kai pabudau, mane dar ilgai sekiojo šis posėdis.  Buvau girdėjęs labai kategorišką draudimą neteisti kitų, o dabar jį mačiau kažkaip iš vidaus. Teisdamas kitą, keli ieškinį sau. Niekada apie tai negalvodavau.