Kiti klausia, kaip aš pakilau.

Tai buvo vaiskų vasaros rytą. Aš stoviu mūsų miške prie upelio, už nugaros - aukštas, status skardis, o jis man sako:

- Virsk aukštėlninkas!

Kaip aš virsiu?

- O taip: suglausk kojas, ištiesk kelius, rankas laikyk prie šonų. Dabar griūk ant nugaros.

Jo balsas švelnus, raminantis, bet vis tiek bijau.

- Patikėk manimi - tu gali!..

Aš patikiu. Nežinau, kas bus, bet - tiek to.

Oho, aš laikausi ore!

- Sakau: tikėk manimi, tu gali skraidyti!

Pasirodo, tiesa! Dar niekada nebuvau toks lengvas. Upelis ten, apačioje. Pakylu virš ąžuolų. Oho, koks gražus mūsų miškas. Aš jo niekada nemačiau iš aukšto.

- Tikėk manimi, - girdžiu jo balsą. - Tikėk!.. Tu jau skrendi.

Padariau lanką ir nusileidau ant pievos.

Ar galėčiau pakilti dar sykį?

- Na, pamėgink!..

Aš vėl lengvai, be jokių pastangų pakylu.

Vėl nusileidžiu.

Nepaprastas atradimas. Niekada nemaniau, kad galėčiau skraidyti.

Tą sapną patyriau daugybę kartų, ir visada mane lydėjo įsivaizduojamas draugas. Niekada jo nemačiau, bet visada jausdavau, kad jis šalia. Jis man labai padėjo.

Tiesą sakant, ne pats pakilau - jis mane pakėlė.

Man atrodo, visi, kurie siekia pakilti, susiranda įsivaizduojamą draugą. Nesvarbu, kaip jį vadina. Svarbu pasitikėti - juk tada, kai niekas kitas iš šalies padėti jau nebegali, jis gali padėti vienintelis.

Labai realus įsivaizduojamas draugas.