Šis sapnas mano gyvenime buvo labai svarbus. Džiaugiuosi, kad kažkada užrašiau. Sapnuoti mirtį - geras dalykas. Ji - permainų ženklas. Tai gali būti gimimo pradžia.

 

- Nešam? - paklausė kažkas, bet visi šurmuliavo aplink be jokios tvarkos.

Keli žmonės priėjo artyn ir pažiūrėjo į mane iš viršaus. Aš gulėjau aukštėlnikas, susinėręs ant krūtinės rankas. Buvo apėmęs toks tingulys, kad nenorėjau pajudinti piršto.

- Kas jam atsitiko? - paklausė laiptinės kaimynas, apžiūrinėdamas kažkokiu išsigandusiu veidu. - Dar visai jaunas…

- Kitaip negalėjo būti, - atsakė žmona. - Tokiu gėrimu negalėjo ilgai atlaikyti.

Keturi vyrai priėję pakėlė mane ir vėl padėjo ant stalo. Jie buvo persirišę per pečius tautines juostas ir atrodė kaip laidotuvių nešikai.

- Oho, jis sunkus! - pasakė vienas rūškanu veidu. - Reikia šešių vyrų.

Jie nuėjo ieškoti dar dviejų vyrų, o aš negalėjau suprasti, kas vyksta.

- Dabar visi atsisveikinam, - pasigirdo spigus mokyklos direktorės balsas. - Tuoj išneš!

Keli žmonės praėjo pro šalį, abejingai apžiūrinėdami mane lyg pro stiklą. O pirmojo aukšto senikė išsigandusi persižegnojo. Būčiau mirktelėjęs, bet ji nežiūrėjo man į akis.

Visų kitų žvilgsniai irgi klaidžiojo kažkur pro šoną, tarsi jie manęs nepažintų ar nenorėtų sveikintis. Tik mažasis sūnus matė, kad esu gyvas žmogus - jis priėjo, sustojo, norėjo kažko paklausti, bet uošvė paėmė už rankos ir nutempė.

- Kada tai buvo?.. Tikrai, dar visai jaunas… Vakar su juo pasisveikinau ir pakalbėjau… Kas galėjo pagalvoti?.. - šurmuliavo namai lyg avilys ir šnekėjo keistus dalykus.

- Kur, po velnių, nešikai? - paklausė kažkas piktai.

Pagaliau atsirado šeši vyrai ir vienu ypu pakėlė mane nuo stalo. Tai buvo panašu į nevykusį pokštą. Priguliau šiek tiek atsipūsti, o jie ateina ir daro, ką nori. Dar gerai, kad guliu ne su apatiniais. O kada apsivilkau išeiginį kostiumą? Aš jo šitaip nemėgstu… Visada sakiau, kad bus įkapinis.

Kas, po velnių, apvilko man tas sumautas įkapes? Kur jie mane neša? Kam šitas karstas? Kai atsiguliau, galėjo kas nors atsitikti su širdimi, kelis sykius buvo užėję tokie kvaili svaiguliai, bet juk visada atsigaunu!

Kodėl jie staiga susimokė, kad būtinai numiriau? Prileistų mažių, aš jam pasakyčiau, kad reikia pakvieti daktarą, man tur būt koma ar kas, o jie neša į kapines! Po velnių, jeigu laidoja, tai bent užgiedotų!..

Vos spėjau apie tai pagalvoti, vyrai užbaubė “Viešpaties angelą”, ir tas garsas sudrebino mane visą. Supratau, kad laikas sėstis, nes jie iš tiesų padarys kažkokią nesąmonę, bet viskas aplink susiūbavo, aš negalėjau atgauti lygsvaros ir supratau, kad jie leidžia mane žemyn atviru karstu.

Žmonės juodais drabužiais žiūrėjo iš viršaus, bemat atlėkė keli kastuvai žemių, bet žmona ir kiti tylėjo, tik mažius staiga suprato, kas vyksta, jis ėmė draskyti mamą už rankos ir klykti:

- Mama, mama, žiūrėk, tėtį užkasa!..

Tas klyksmas ėjo kiaurai per širdį, bet jo niekas neklausė.

- Mano tėtuką užkasa! - klykė vaikas, aš norėjau suklykti irgi, atsisėsti ir keltis, bet supratau, kad oro nebėr, norėjau įkvėpti, bet oro visai nebebuvo.

O siaube, jie vos neuždusino!..

Šiaip taip atsisėdau ir dideliais gurkšniais ėmiau gaudyti dvasią. Įsikibau rankomis į karsto kraštus, tačiau tai buvo ne karstas, o metalinė bendrabučio lova.

Prirūkytame kambarėlyje buvo tamsu lyg kapo duobėj, aš strimgalviais išlėkiau i koridorių, tada nusvyravau i prausyklą.

Šaltas vanduo nubėgo gerkle žemyn, nuo jo supratau, kad iš tiesų bundu. Pėdomis jutau šaltas cementines grindis, net keista - buvo visai malonu jausti cemento šaltį.

Apžiūrėjau rankų pirštus. Jie buvo kažkokie pageltę, bet gyvi. Palanksčiau. Truputėlį dreba, bet lankstosi.

Ant palangės stovėjo konservinė su nuorūkom ir degtukų dėžutė. Tarp pelenų susiradau ilgą nuorūką, nuo filtro nubraukiau prilipusius juodus degėsius, tada godžiai užtraukiau dūmą, nuo kurio vėl truputėlį apsvaigo galva.

- Tau geriau? - paklausė kažkas už nugaros.

Kaimynas atšlepsėjo į prausyklą po vienomis trumpikėmis, jo galva buvo susivėlusi kaip šieno vežimas. Iš rūškano veido atpažinau, kad tai - vienas iš tų nešikų, kuriuos neseniai sapnavau.

- Atsigavai?.. - paklausė jis, gerdamas krano vandenį.

- O kas yra? - išsigandau.

- Na, tu klykei už sienos ir kažkaip gargaliavai… Norėjom pažiūrėti, kas atsitiko, bet duris buvai užsirakinęs. Paskui nutilai. Nenorėjome laužtis. Su kaimynais sutarėm taip: jeigu iš tiesų mirei ar kas, tai rytą laušim duris… Alaus neturi?

- Ne, - papurčiau galvą ir nusvyravau į kambarį.

Vienas alaus butelis gulėjo ant grindų, o kitas stovėjo irgi tuščias. Matyt, parsineršiau pagirioms, bet neiškentęs išgėriau abu.

Peleninė buvo nukritusi nuo kėdės, prie lovos mėtėsi nuorūkos, pelenai pažirę aplink. Vaizdelis tragiškas, bet neturėjau jėgų tvarkytis. Išjungiau lempą ir nuėjau prie lango, kur buvo truputėlį šviesiau.

Miestas tylėjo. Keistas laikas - dar ne rytas, bet jau ne naktis. Staiga supratau, kad ryto nelaukiu. Parduotuvės vis tiek uždarytos, skolintis pinigų bus didelė gėda.

Kelinta naktis į galvą braižėsi viena paslaptinga mintis, kuri dabar buvo tokia paprasta ir aiški: aš iš tiesų esu miręs.