Kodėl pedofilijos nusikaltimais garsėja tik katalikų hierarchai, o kitų konfesijų Dievo atstovams to neprikiši? Kartu su naujais ir naujais bažnyčios skandalais ateina atsakymas.

 

Celibatas? Draudimas normalių lytinių santykių? Ta mintis pirmiausia šauna į galvą. Juk visų kitų religijų šventikai nekovoja prieš natūralius lytinius santykius. Celibato žymė bene labiausiai išskiria katalikų kunigus iš viso gausaus šventikų, žynių, šamanų būrio. Tačiau ji ne viską paaiškina.

 

Seniai žinoma, kad rekrūtų kariuomenėse, kalėjimuose, kunigų seminarijose, vienuolynuose sveiki nuo moterų atskirti vyrai imasi homoseksualių lytinių santykių. Tokiu būdu gelbstisi ir suvaržytos moterys. Tačiau lytinis badas gali paaiškinti tik homoseksualizmą. Kuo čia dėta pedofilija?

 

Pasirodo, pedofilijos idėja slypi pačioje celibato logikoje. Norėdami suprasti kunigo pedofilo mąstyseną, turime suprasti pačią celibato idėją.

 

Idėja labai paprasta: jaunam hormonų audrų blaškomam klierikui įkalama į galvą, kad natūralūs ir normalūs lytiniai santykiai su moterimi yra nuodėmė. Tai šlykštu, kūniška, žema. Ir štai tas klierikas arba jaunas kunigėlis eina gatve, dairosi į šalis, dalyvauja mišiose, kur tiek daug visokiausių žmonių - ir vyrų, ir moterų, ir vaikų, ir suaugusių. Ir jam nieko daugiau nerūpi, tik... Na, patys suprantat - alkanas žmogus apie nieką daugiau negalvoja, tik apie maistą, lytiškai išbadėjęs žmogus galvoja apie kokį nors kitą labai konkretų dalyką.

 

Ką jam rinktis? Kitą vyrą, kokį berniuką? Bet juk tai nuodėmė! Taip nuodėmė, bet juk natūralūs lytiniai santykiai su moterimi - irgi nuodėmė. Tai koks skirtumas, ar tu išsikrausi su moterimi, ar su penkerių metų mergaite, ar su kelių mėnesių kūdikiu? Nuodėmė ir vienu, ir kitu atveju.

 

Pedofilija tolygi natūraliems lytiniams santykiams. Pedofilija - natūralu. Tokia celibato logika.

 

Padaręs nedidelį minties šuolį, jaunas kunigas ar klierikas tampa įsitikinusiu pedofilu. Skaitant apie kunigų pedofilų nusikaltimus, matyti, kad jiems nelabai svarbu, ką prievartauti - berniukus ar mergaites, suaugusias moteris ar kūdikius. Be to, jie nesibodi ir lytinių santykių su vyrais. Pedofilija - tai tik viena iš daugelio nuodėmių.

 

Celibato logikoje slypi atsakymas į dar vieną ramybės neduodantį klausimą: kodėl aukštesnieji hierarchai taip atsainiai žiūri į savo žemesniųjų lytinius nusikaltimus?

 

Pernai Europa pašiurpo sužinojusi apie Airijos katalikų vienuolių lytiškai išnaudojamus beglobius vaikus, bet dar šiurpiau buvo skaityti labai atsainų Romos popiežiaus ilgai stenėtą ir pagaliau išstenėta laišką, kuriame jis net piršteliu nepagrūmojo pedofilijos nusikaltimus slėpusiam Airijos kardinolui. Kaip tai suprasti?

 

Dar anksčiau JAV ilgai ir sunkiai vyko pedofilijos nusikaltimų tyrimai, kur kunigų pedofilų aukų priskaičiuota apie 100 tūkstančių. Didžiausia tyrimų kliūtis buvo aukštesnioji hierarchija, kuri daugelį metų dangstė nusikaltimus, o vėliau visomis išgalėmis trukdė tyrimus atliekantiems pareigūnams. Kodėl? Ar ne geriau atsikratyti nusikaltusio kunigo ir nusiplauti rankas?

 

Grįžkime prie celibato logikos. Šita logika vadovaujasi ne tik kunigas pedofilas, ji būdinga visai katalikų hierarchijai - ir klierikams, ir kunigams, ir vyskupams, ir kardinolams, ir pačiam celibato autoriui bei palaikytojui - popiežiui. Jiems visiems pedofilija - tai tik viena iš nuodėmių, o už nuodėmes reikia atleisti.

 

O gailestingumas, atjauta, paprasčiausias žmoniškumas? Juk nuo kunigų pedofilų nukentėję vaikai patiria ne tik fizinę, bet ir labai sunkią moralinę traumą, po kurios daugelis neatgauna pusiausvyros visą gyvenimą. Argi galima pro pirštus žiūrėti į tragedijas?

 

Taip mąsto paprasti mirtingieji. Hierarchijos mąstymas yra truputį kitoks.

 

Pirmiausia reikia žinoti, kad žmogaus mąstyseną lemia gyvensena. Demokratinėje visuomenėje gyvenantis žmogus mąsto vienaip, kur nors džiunglėse valstybės nematęs indėnas - kitaip, visą gyvenimą autoritariškai muštruojamas saldafonas - dar kitaip. Hierarchinė pasaulio struktūra, kur vienas žmogus aukštesnis, didesnis, vertesnis už kitą, irgi paveikia protą. Kardinolui ar vyskupui gali atrodyti, kad kunigas pedofilas yra daug vertesnis už jo išprievartautą penkerių metų mergaitę, nes kunigas hierarchijos laipteliuose stovi gerokai aukščiau. Paprastiems mirtingiesiems nėra ko lygintis su tais, kurie pasikėlę aukštai virš jų į nepasiekiamas sakyklas. Negi kieme numestą šiukšlę mėginsi prilyginti banke padėtam tūkstančio litų banknotui?

 

Štai kodėl bažnyčia tokia šalta ir negailestinga kunigų pedofilų aukoms - ji negali pažeisti savo pačios vertybių hierarchijos.

 

Celibato logika savotiškai paveikia ir tikinčiuosius bei jų vaikus. Ji sukuria nerealų, mistifikuotą kunigo įvaizdį.

 

Katalikų hierarchija - labai uždara struktūra, daug uždaresnė už bet kokią kitą religinę sektą. Paprasti bažnyčių lankytojai ir išlaikytojai mato tik išorinę, fasadinę, ritualinę savo bažnyčios pusę. Vidinis hierarchijos gyvenimas jiems - paslaptis. O paslaptys kuria mitus. Bene pats stipriausias mitas - apie kunigų šventumą. Tam pasitarnauja ir sunkiai suprantama celibato idėja. Juk kunigas - tai toks šventas žmogus, kuriam "šito nereikia"! Reikia ar iš tiesų nereikia - kaip tu sužinosi? Sutana tokia plati - ką per ją pamatysi? Susijaudino kunigėlis ar ne? Gal jis tik šiaip, tėviškai pažiūrėjo į mišioms patarnaujantį ir prie altoruiaus pasilenkusį savo klapčiuką?

 

Susidaro prieštaringa ir labai pavojinga situacija. Aukai atrodo, kad agresoriui "šito nereikia", nes jis laikosi celibato, o celibato iškamuotas agresorius, tiesą sakant, nieko daugiau ir nenori - tik išsikrauti.

 

Eikim toliau. Ar auka gali priešintis? Vaikas apskritai silpnesnis, o tikintis - tuo labiau. Kaip tikintis vaikas priešinsis savo viešpačiui? Kaip jis pasakys NE šventam žmogui, kuris pagal katalikų logiką yra toks kaip ir vaikštantis Dievas? Kaip tikintysis nepaklus Dievui? Kaip jis apie Dievą galvos kažką negerai?

 

Skaitant apie pedofilijos nusikaltimus, keista gali pasirodyti vargšų tėvų pozicija. Kaip atsitiko, kad kunigas pedofilas tiek ilgai prievartavo vaikus vos ne tėvų akivaizdoje? Tokias bylas tyrę JAV detektyvai spaudoje stebėjosi, kad tėvai nieko neįtarė ir ilgą laiką nepastebėjo kai kurių labai įtartinų dalykų. Kaip jie galėjo tokiam žmogui patikėti savo vaikus, leisti juos į sekmadienines mokyklas, katalikiškas stovyklas, kur tiek daug jaunų celibato iškamuotų ir prie vaikų besiglaustančių vyrų?

 

Kitu atveju tėvai būtų viską pamatę ir laiku supratę. Kunigo atveju - ne. Kaip jie įtars šventą žmogų, beveik patį Dievą?

 

Tikėjimas padarė bejėgius, lengvai pažeidžiamus ne tik vaikus, bet ir jų tėvus.