Susirinkę į savo paslaptingą klubą, jie kalbasi labai atvirai, bet nė vienas čia pasakytas žodis neturi išeiti už kambarėlio sienų. Tai, ką jie daro, galima pavadinti nepaprastu perversmu. Jie nuolatos, kiekvieną dieną keičia istoriją. Ne šalies, ne tautos, ne visuomenės - savo asmeninę.

Akis į akį su nežinia

Tą vakarą Vytautas nenuėjo į klubą. Parvažiavo pavargęs ir krito į lovą. Sykį per savaitę jie renkasi savo kambarėlyje Laukuvos kultūrios namuose, bet klubo lankymas - poreikis, o ne pareiga. Negali, nenuėjai - nieko neatsitiks.

Vos atsigulė - kažkas braižosi į duris. Kas tai galėtų būti?

Tarpdury stovėjo klubo nariai, jo likimo broliai alkoholikai. Vienas rankose laikė gėlę.

Ak taip, jų klubo gimtadinis! Lygiai aštuoneri metai nuo tos dienos, kai Vytautas sušaukė Laukuvos anoniminių alkoholikų klubo steigiamąjį susirinkimą.

- Taip sujaudino, kad net išspaudė ašarą, - prisimen a Vytautas. - Nenuėjau pas juos, o jie prisiminė, kad reikėtų pasveikinti savo steigėją, patį pradininką. Jeigu yra dėkingų žmonių, gal kai ką ir neblogai padariau?

Per tuos aštuonerius metus Laukuvoje daug kas pasikeitė. Bankrutavo viena snarglinė ir viena kultūringa kavinė. Bet svarbiausia ne tai. Jie išsilaikė. Buvo žmonių, kurie mėgino vaduotis iš alkoholio gniaužtų, bet grįžo atgal prie senosios gyvensenos. Tačiau yra ir tokių, kuriems pavyko!

Svarbiausia - pavyko Vytautui.

Dešimt metų, kai jis išsiblaivęs. Dešimt metų nė lašo degtinės, alaus, vyno, brendžio, samanės, pilstuko. Daug kas sakytų - vargo dešimtmetis, jis pats sako - dešimtmetis laisvės.

Tada, kai prieš dešimt metų važiavo į Telšius, jis busvo visai kitoks. Prislėgtas pagirių, draskomas baimės, gėdos ir dar kažkokių jausmų. Jautė, kad reikia kažkur važiuoti, kažką daryti. Žmona siūlė koduotis. Bet prieš
hipnozės seansą turi būti savaitę negėręs. Vytautas iškantėdavo kelias dienas ir vėl užgerdavo. Gal netyčia taip išeidavo, gal vengė tų nesuprantamų kodų...

Pagaliau  visi nuleido rankas. Paprasčiausiai susitakė su tuo, kad jis vėl prisigers. Kaip visada, parkrypuos į namus girtas. Pataikys į lovą - gerai, parvirs kur nors tarpdury - ką padarysi.

Beviltiškas... Tai buvo baisiausia. Ar jis iš tiesų beviltiškas?

Iš pažįstamų Vytautas sužinojo, kad kažkur Telšiuose yra bealkoholinė kavinė, ten galima susirasti kažkokių alkoholikų klubą, kuriame žmonės kažkokiu būdu sprendžia savo problemą. Žinoma, važiuodamas į Telšius, Vytautas dar negalėjo pripažinti, kad jis alkoholikas. Ar tai jis alkoholikas? Nesąmonė! Pažiūrėkit į tuos, kurie smirsta snarglinėje, kaulija kitų išgerti, o Vytautas, šiaip ar taip, po snarglines nevaikšto, geria tik už savus, dar ir versliuką šiokį tokį turi... Geria jis truputį per daug ir per dažnai, reikia šį tą pataisyti, bet nelyginkit jo su kažkokiais alkoholikais!

Tą kavinę jis rado nesunkiai. Tai buvo tokia pat, kaip ir daugybė kitų provincijos miesto kavinių. Grojo muzika, galėjai užkąsti, išgerti kavos, arbatos, limonado, kokių nors sulčių... Nebuvo tiktai alkoholio. Vakarais čia vykdavo šokiai. Tai buvo idealistų bandymas išmokyti jaunus žmones linksmintis be alkoholio. Aišku - nesėkmingas. Kavinė neišsilaikė. Mūsų kultūros žmonės netikėjo ir netiki, kad galima atsipalaiduoti ir linksmintis neapsvaigus. Tuo netikėjo ir Vytautas.

- Jums ko? - priėjusi paklausė padavėja.

- Kur čia tie žmonės, kurie geria?.. - nuleidęs galvą, šiaip tai ištarė Vytautas. Koks jis turėjo natrodyti vargšas tai padavėjai! Jam buvo nepaprastai gėda.

Bet padavėja viską suprato iškart.

- Prisėskit, išgerkit kavos, pakviesiu Audronių...

Audronius ir buvo tas idealistas kavinės savininkas. Kaip pats sakė, alkoholikas, anoniminių alkoholikų klubo natys. Jie pašnekėjo šiek tiek apie gyvenimą, ir atėjo laikas į klubo susirinkimą.

- Tai einam sykiu? - pasiūlė naujasis pažįstamas.

Vytautas nežinojo, kur eina, bet neturėjo kur trauktis.

O žengė jis pirmąjį žingsnį į visai kitą gyvenimą. Iš kur jis galėjo žinoti, kad viskas taip pasikeis?

Irgi žmogus
Nepraėjo nė dveji metai, ir Vytautas įsteigė anoniminių alkoholikų klubą Laukuvoje. Mažame miestelyje tai buvo negirdėtas dalykas. Kieno, alkoholikų klubas? Ką jie darys? Gers susirinkę pilstuką? Ir dar anonimiškai!

Ar Laukovoje įmanoma išlikti nežinomiems, tai yra anonimiškiems? Žinoma, ne!

Tuoj pasipylė kalbos. Vytautas ir šioks, ir toks. Jam kažkas negerai su protu... O ko tu negeri? Įsirašei į Vytauto klubą? Net kai norėdavo ką nors pavadinti kvailiu,  kai kurie žmonės sakydavo: tau laikas į Vytauto klubą.

Bet Vytautui buvo nebesvarbu, ką pasakys žmonės. Svarbu buvo tai, kas jam pačiam svarbu.

Po dvejų metų Vytautas buvo visai nebe tas, kuris kažkada žengė pirmąjį žingsnį į telšiškių alkoholikų klubą.

- Mane labiausiai nustebino, kaip jie prisistato, - prisimena šiandien Vytautas. - Alkoholikas Jonas, alkoholikas Petras, alkoholikas Antanas... Kaip jie gali vadinti save alkoholikais?

O tai, ką jie kalbėjo, buvo kažkokia mistika. Kiekvienas alkoholiku prisistatęs klubo narys tame susirinkime kalbėjo apie Vytauto gyvenimą. Štai tas alkoholikas rytą bijo galvoti apie tai, ką prisidirbo vakar, o prisidirbo jis baisiai ir ne viską prisimena, tai išgeria pagirioms, išjungia smegeninę tam kartui, bet kitą rytą pagiriotis tenka sunkiau... Štai savaitė jau negeria ir pradeda susigaudyti, kas ir kaip. Kitas taip pat, kaip ir Vytautas, visiškai apleido verslą, atsidūrė prie bankroti ribos, trečias kalbėjo apie gerai žinomą situaciją, kad nusisuko draugai ir niekas, net artimiausi žmonės, nebenori tikėti jo pažadais neprisigerti...

"Iš kur jie žino apie mane?" - stebėjosi Vytautas.

Pagaliau atėjo eilė kalbėti ir jam. Anoniminių alkoholikų klubo susirinkimuose kalba visi, nesvarbu, naujokas tu ar senas narys. Kad atėjai, tai prisistatytk ir pasakok, kas tave atvedė.

- Alkoholikas Vytautas, - pagliau jis išspaudė iš savęs.

Visas kūnas ir visa siela sukilo prieš šitą baisųjį žodį. Tik kitas alkoholikas gali suprasti, kaip tai sunku ištarti pirmąjį sykį. Kaip vėžininkui pripažinti, kad serga vėžiu, kaip diabetikui susitaikyti su mintimi, kad nebegali valgyti cukraus.

Jis visgi ištarė: alkoholikas.

- Žinoma, tada dar netikėjau, kad esu alkoholikas, - prisimena Vytautas. - Pasakiau tik todėl, kad reikėjo, kad taip sakė visi...

Pats sau jis pripažino tik po penkių dienų. Po to, kai penkios dienos kas vakarą jis važiavo ir važiavo į Telšius, į savo atrastą klubą. Kalbėjo, stebėjo save, kalbėjo, stebejo save... Pagaliau pamatė: taip, alkoholikas.

Po pirmojo susirinkimo važiavo į namus labai nustebęs. Prieš tai juk ir mintyse bijodavo pagalvoti, kas vyksta su juo. Bene lengva sau pačiam pripažinti, kaip nuo tavęs nusisuka žmonės? Bene malonu prisiminti, ką pridarei vakar?.. Ne, geriau apie tai negalvoti! Išgerkim - tam sykiui praeis...

Dabar ne tik pagalvojo - pasakė. Balsu, visiems...

Pasakė, ir nieko baisaus neatsitiko! Niekas nepasmerkė, niekas neišjuokė. Visi taip pagarbiai, supratingai išklausė. Juk panašiai ir jiems.

Kitą vakarą jis vėl nuvažiavo. Ir kitą, ir dar kitą vakarą.

Taip jis važiavo kasdien metus, antrus.

Kaip jį anksčiau traukė išgerti, taip dabar traukė į anoniminių alkoholikų klubą. Ne apsvaigti - išsikalbėti.

- Didžiausias atradimas, kurį tada padariau, - aš tebesu žmogus, - prisimena šiandien Vytautas. - Tos patirties niekada nepamiršiu.

Visi kartu
Pirmąjį Laukuvos anoniminių alkoholikų susirinkimą Vytautas atliko vienas. Užsidarė kultūris namų kambarėlyje, užsidegė žvakę, pasikalbėjo su savimi. Tokių klubų susirinkimai - tai labai paprastas ritualas. Rimtesniam nusiteikimui ir dėmesiui sutelkti jie užsidega žvakę, sukalba ramybės maldą ir šneka visi iš eiės. Prisitato kiekvienas esąs alkoholikas ir kloja viską, kas ant širdies.

Tai va:

- Alkoholikas Vytautas, įsteigiau Laukuvos klubą, niekas nesusirinko... Ką aš čia padariau?

Kažką lyg ir padarė. Sumanė įsteigti klubą čia pat, kad nereikėtų važinėti į Telšius. Bene Laukuvoje nėra alkoholikų, kurie norėtų kapstytis iš savo bėdos? Ir Laukuvos seniūnas, ir kultūros namų direktorė pritarė: gerai, tu tik daryk! Štai kambarėlis - galite rinktis.

Kas rinksis? Kol kas neatėjo nė vienas.

- Tada supratau - turiu kreiptis pagalbos į savo likomo brolius alkoholikus, - prisimena Vytautas. - Alkoholizmas - tokia bėda, kad vienas su ja nepakovosi. Paskambinau savo draugams į Telšius, kitus miestus - visi šoko padėti. Sako: mes tau padėsim surengti pirmąjį steigiamąjį susirinkimą, suvažiuosim, kas tik galėsim... Tikrai, suvažiavo iš Telšių, iš Klaipėdos, iš Tauragės, iš Vilniaus... Prigužėjo pilna kultūros namų salė. "Šilalės artojas" nemokamai įdėjo skelbimą, pakabinau skelbimą miestelio lentoje. Atėjo ir vietinių, laukuviškių. Buvo ir tokių, kurie užsuko iš smalsumo, kiti gal manė, kad susirinkę alkoholikai turės išgerti, gal mokys gerti kaip nors saikingai...

Keletas tapo klubo nariais, užsikabino. Kaip ir Vytautas kažkada, jie tikriausiai atrado, kad tebėra žmonės. Ar to prisidarė, ar to, bet jie yra žmonės, ir niekas jų čia nepasmerks. Jeigu nori, nuo šiandien jie gali gyventi kitaip - toks kelias yra čia pat, jis labai paprastas.

Ar tai panašu į kodavimą, kažkokį smegenų plovimą?

- Ne, tai ne hipnozė ir ne smegenų plovimas, - sako Vytautas. - Mes suprantame, kad sergame nepagydoma liga, kad nebegalime vartoti alkoholio. Kaip diabetikas nebegali valgyti cukraus, taip alkoholikas nebegali gerti alkohlio. Ir tai - jokia tragedija. Diabetikas išmoksta gyventi be cukraus, mes - be alkoholio. Tik reikia išmokti. Susitikikę mes kalbame, kaip tai sekasi, padedame vieni kitiems...

Bet juk noras išlieka? Ar ne paprasčiau hipnozė? Užsikoduoji ir negeri, gal nė nenori...

- Pažįstu alkoholiką, kuris kelerius metus gyveno užsikodavęs, - sako Vytautas. - Jis man pasakojo apie išgyvenimus. Iš anksto žinojo, kada pasibaigs tų kodų terminas. Labai laukė tos diebnos, iš anksto ruošėsi, prisipirko gėrimų, planavo, su kuo gers ir kaip prisigers. Kaip supratau iš jo pasakojimo, tuos metus jis norėjo gerti, tik kažkodėl negalėjo. Gal bijojo? Įsivaizduoji, kaip jam buvo sunku? Nori, bet kažkodėl negali. Pamatęs girtą žmogų, norėdavo jį užmušti - toks jį suimdavo pavydas ir siutas... Pagaliau pasibaigė terminas, ir jis užgėrė. Atsigėrė kaip reikiant, paskui atėjo į anoniminių alkoholikų klubą. Po kurio laiko pasakė: tie užkoduoti metai man buvo kaip ir ne gyvenimas. Tik dabar jis tapo laisvas, nesuvaržytas, kai pats savo sprendimu ėmė tvarkyti gyvenimą. Mūsų kelias - tai laisvas apsisprendimas.

Bet juk kančia išlieka? Nori išgerti, bet negali! Negali, nes sergi tokia baisia liga - pradėjęs nebesustosi...

- Negerti - kančia? - juokiasi Vytautas. - Tuo mes ir skiriamės nuo geriančiųjų, kad skiriame tiesą nuo melo: blaivybė - tai džiaugsmas, o ne kančia. Blaivi galva - tai juk aiškus protas, seika nuovoka, sielos ramybė. Galų gale, tai ir ramybė šeimoj, pasisekimas darbe, tai galimybė kažką statyti ar kurti. Gal tik iš pradžių atrodo, kad negerti - tai kažkokia nelamė, bet netrunki pamatyti, kas ir kaip. Mūsų visuomenėj įkalta į galvas, kad šventė - tai gėrimas, bendravimas - gėrimas, vyriškumas - tai gėrimas... Tai didelis melas, prieš kurį vienas neatsilaikysi. Štai kodėl reikalingi anoniminių alkoholikų klubai. Vienas žmogus niekada nepradeda gerti - jam būtinai pirmą sykį kažkas pasiūlo. Vienas jisai ir nemes - turi kažkas padėti.

Vytautas mano, kad bendraminčių grupė - didžiulė jėga. Kai turi savo kelią ir savo draugų ratą, visai nebesvarbu, ką šneka kiti už to rato. Ar laiko trenktu, ar keistu - koks tau skirtumas?

Atgal - nė už ką!

Vytauto kieme suburzgia didžiulis ratinis traktorius. Atvažiavo kaimynas palyginti žemės.

Namą jis pradėjo statyti prieš ketverius metus. Jau pasistaė - beliko baigti įrengti, susitvarkyti aplinką. Išsikasė kūdrą su salike. Salikėj stovės nedidelė pirtelė, į pirtelę ves medinis tiltukas. O čia bus tokia pavėsinė kaip ir namukas...

- Kaip tu manai, juk bus gražu? - šokinėja kaip vaikas.

Aišku, gražu. Bet reikia palyginti žemę. Čia truputėlį ir čia...

Pernai Vytautas įstojo į Šiaulių universitetą. Jau baigė pirmąjį kursą. Kurse visi už jį jaunesni, kiti jam galėtų būti vaikai. Bet ką padarysi, jei tada, kai galėjo mokytis, - gėrė? Dar laikas atkurti tai, ką prarado.

Pradėjo pedagogo darbą. Prisiminė, kad moka groti, pradėjo lankyti kaimo kapelos repeticijas. Kažkada grojo vestuvėse, paskui, kai įniko gerti, gitarą buvo numetęs į kampą. Susigrąžino.

Po to, kai ištrūko į laisvę, daug kas pasikeitė. Vėl sekasi darbas, ramybė šeimoj, vėl galima džiaugtis savo vaikais.

O jei pagytų? Jei atsirastų toks stebukladaris, kuris pagydytų, įdėtų naujas kepenis, ir jis vėl galėtų gerti be amžinų pagirių?

- Gerti? Grįžti atgal? Ne, ne, nė už ką! - purtosi Vytautas ir toliau dėsto savo savo fantazijas: - Tiltuką į salą darysiu iš ąžuolinių rąstų, o viršuje sukalsiu tokią stoginę. Kaip tu manai, ar bus gražu?

Aišku, gražu - kaip ir gyvenimas.

Kaip ir kiekviena diena.