Jau laikas padėkoti visiems artimiesiems, draugams, pažįstamiems ir nepažįstamiems, kurie kritišku momentu taip nuoširdžiai palaikė mane internetu ir telefonu.

Paskelbdamas savo istoriją (http://petrasdargis.lt/rasiniai/kaip-ir-kodel-isejau), norėjau visiems vienu sykiu atsakyti į klausimus ir nutildyti telefoną, bet sukėliau naują skambučių audrą. Dabar jau buvo ne smalsumo, bet pritarimo, palaikymo skambučiai. Pats tvirčiausias - mano buvusios kolegės Jadvygos skambutis iš kito Lietuvos miesto: "Petrai, žiūrėk, dabar jokiu būdu nedrįsk pasiduoti!"

Oi ne, dabar tikrai šito nedrįsiu!

Turiu pripažinti - iš visos gausybės buvo du truputį keisti skambučiai. Vienas pilietis ilgai ir labai atkakliai pamokslavo, kad turiu kažkam už kažką atleisti. Niekas manęs neprašė jokių atleidimų, bet vis tiek turiu atleisti. Kitas ne itin gudrus savanaudis (pažįstu kaip nuluptą) mėgino spausti į kampą, kad sukčiau vairą atgal. "Kaip tu, iš ko gyvensi?" - klausė veidmainis, tarsi jam iš tiesų rūpėtų mano gyvenimas.

Ar mažo žmogaus gyvenimas rūpi aukštai iškeltam funkcionieriui?

O paprasti žmonės klausė nuoširdžiai: Petrai, kaip gyveni, kaip laikaisi?..

Gyvenu taip.

Rytą pabundu, ir tai nuostabu. Niekas neskauda - ar ne puiku? Lengvai keliuosi iš lovos - aš dar nesu prie jos prirakintas, kaip buvo tokiu pat vėžiu sirgusiam mano tėvui. Galiu pats apsirengti, nusiprausti, galiu daryti nedidelę mankštą, galiu pritūpti, net šokinėti, ir niekur jokių skausmų! Visai ne taip, kaip vėžiu sirgusiam mano broliui, kuris paskutinėmis dienomis negalėjo nė pasijudinti. Gal bus ir man, bet ne dabar. Dabar - tikras stebuklas!

Yra žmonių, kurie sveiki ir sotūs, bet jiems viskas blogai. Žinau gerą psichologo patarimą: jeigu tikrai tau viskas blogai, nueik kur nors prie smuklės ir sukelk muštynes. Rytą pabusi visas sumuštas, išdaužytais dantimis, tada pagalvosi: "Kaip buvo gerai, kol nepradėjo mušti!"

O mums, kurie sergame vėžiu, nė muštynių kelti nereikia. Žinom ir taip.

Aplink šitiek žmonių!

Tą pačią dieną, kai netekau darbo, užgeso mano mašiniukas. Atvažiavo Stasius, nutempė į servisą. Kitą dieną reikia į ambulatoriją kraujo tyrimams - neturiu kuo nuvažiuoti. Atvažiavo Ingrida, nuvežė. Petrai, neimk į galvą, sako ji man, kur reikės, ten nuvešiu.

Ką tik paskambino daktaras Kornelijus. Kraujo tyrimai jau padaryti, rezultatas dar geresnis, nei praeitą mėnesį. Tų vėžio ląstelių - beveik vieni nuliai. Ar ne stebuklą padarė chirurgas Stasys?

Tai kaip negyventi?

Kaip nebranginti tokio gyvenimo?