Prieš pietus mane iškvietė į seniūnų tarybą aukščiausiam bendruomenės teismui. Kaltinimas buvo sunkus: kaimynė našlė vėl pasiskundė, kad mėginau ją prievartauti. Tą gašlią bobą kas nors prievartauja ir prievartauja. Aną savaitę lazdų gavo vienas kaimynas, prieš kokias dvi - kitas. Aišku, jie teisinosi, kad miegojo ramiai ir nieko nedarė. O našlė sapnavo visai ką kitą. Į jos nekaltybę sapnuose rimtai pasikėsinta. Prieš kelias savaites už tai jau buvau teisiamas ir aš, bet man kaimynės sapne nepavyko, be to, teisme labai atgailavau, tai pavyko išsisukti viešu įspėjimu ir atsiprašymu. Kaip pasibaigs dabar?,.

Mūsų bendruomenės seniūnų taryba į sapnus žiūri labai rimtai. Jeigu kas turi sapne kokių problemų ar patiria neteisybę, kreipiasi į seniūnus, ir tie nagrinėja bylą. Įdomiausios ir pačios sunkiausios bylos, kai sapne vienas žmogus nusikalsta kitam. Kaltinamasis, aišku meluoja, kad miegojo ramiai ir sapne niekur neklaidžiojo, bet tai nieko nereiškia. Jeigu kūnas miega, jo siela lieka budri, ją mato kiti žmonės savuosiuose sapnuose. Sapnuodama mano kaimynė tada patyrė, kaip puoliau ją prievartauti, vaikiausi po mišką, o pagavęs pargrioviau labai aiškiu ketinimu. Visa laimė, ji spėjo ištrūkti iš mano nagų, tai mane nuteisė tiktai už pasikėsinimą. Bet jeigu tokie mano sielos išpuoliai kaimynės sapne pasikartos dažniau, mane gali nubausti griežčiau, net iškastruoti...

Atrodo, šį sykį taip ir bus. Vos įėjau į seniūnų tarybos palapinę, sargyba pripuolė ir surišo rankas. Čia suriša tik itin sunkius nusikaltėlius.

- Na, - paklausė vienas seniūnas, kuris ant manęs neturėjo akies. - Kiek tu dar siautėsi?

Kitas seniūnas rankose laikė kastracijos peilį.

Brrrr...

Ką čia rašau? Kaip jums atrodo - truputėlį nusišneku, rašau siaubo apsakymą, pasakoju naktį sapnuotą košmarą ar paprasčiausiai meluoju?

Gali būti ir taip, ir taip.

Jeigu fantazuoju ir žinau, kad fantazuoju, - tai tik fantazija. Jeigu fantazuoju ir šito neneigiu, tai tikriausiai apsakymas, pasaka, dar koks literatūrinis žanras. Noriu įtikinti jus, kad tiesa, - tai paprasčiausias melas. Fantazuoju ir pats nežinau, kad fantazuoju, - tai miegančio sapnas. Arba kliedesys, jeigu sapnuoju pabudęs. Kai šizofrenikui apsireiškia ufonautas, miręs tėvas ar nekaltai pradėta švenčiausioji mergelė Mariją, jis savo fantaziją mato "realiai".

Viskas priklauso nuo to, ar maišomos dvi realybes, ar ne.

Tyrinėtojai džiunglėse dar vis aptinka tautelių, kurios neskiria sapno nuo realybės. Sapnas pirmykščiams žmonėms yra tęsinys tos pačios realybės, kurią jie mato pabudę. Ir jeigu kito žmogaus sapne tu "padarei" kažką negerai, tave iš tiesų gali nubausti. Tokios bylos tikrai nagrinėjamos, erotinių fantazijų kamuojama moteris tikrai gali kelti kaltinimus savo kaimynams, neva tie ją sapne prievartavo.

Mums, kurie esam geriau atskyrę dvi realybes, tokios bylos atrodo kaip beprotybė. Bet neskubėkim labai pasikelti. Ar mes iš tiesų regim tikrus dalykus ir nematome netikrų?

Suaugę mėgsta pasišaipyti iš savo vaikų, kad tie tiki Kalėdų Seniu, kalbasi su savo žaislais, pabučiuoja juos užmigdydami. Bet jie patys, žiūrėk, tiki keistais Kalėdų stebuklais ir Kūčių naktį gimusiu dievažmogiu, jie kalbasi su to žmogiuko paveikslu, bučiuoja alavinę prie kryžiaus prikaltą lėlę, vadina ją vardu, net maldauja ko nors... Tai ko šaipytis iš savo vaikų? Kam niekinti džiunglių gentis, kurios neskiria sapno nuo realybės?

Jeigu žmonijos istoriją palyginsim su vieno žmogaus amžiumi, tai kokio amžiaus visa žmonija? Kūdikystė tikriausiai praėjo, bet ar jau branda? Ko gero, dar tik baigiasi pasakų laikas, bet tikėjimas pasaka dar nepasibaigė. Istorijos požiūriu visai neseniai, dar mano vaikystėj, mūsų kaime vaiduoklinės pasakos būdavo sekamos visai ne kaip pasakos, o kaip tikri atsitikimai.

Kiaukalių malūnininko dukra pasikorė iš meilės ir naktimis neduodavo kaimui ramybės, kol vieną vidurnaktį neapsikentę vyrai jos neiškasė ir smailiu kuolu neperdūrė jai krūtinės. Ir tik tada, kai iš krūtinės ištryško juodo kraujo srovė, o iš burnos nuskambėjo paskutinė dejonė, vaiduoklis nurimo... O gretimo kaimo kunigas buvo nužudęs dukrą ir sugyventinę, tai jis nustojo vaidentis tiktai po to, kai vyrai iškasė karstą, nupjovė galvą ir padėjo į kojugalį. Vėl užkastas kunigas negalėjo susiriesti ir pasiimti savo galvos, tai paliko gulėti karste ir niekada daugiau neišlindo iš kapo.

Atsimenu, kokį šiurpą man kėlė tos pasakos, ir kaip aš tikėjau, kad tai - tikri atsitikimai. Kažkada, matyt, panašiai žmones veikė visos pasakos, įskaitant religines. Kada truputėlį paaugau, mano tetulė, naivi davatka, davė knygelę apie Fatimos stebuklą, bet liepė skaityti kaip tikrą atsitikimą. Ir šiandien Fatimos pasaka daugybei žmonių dar vis "tikra".

O Biblijos pasakos? Kai kurie bažnytininkai jau pripažįsta, kad toje knygų knygoje surinkta daugybė pasakų ir legendų, o alegorijų ir metaforų nereikėtų skaityti "paraidžiui". Kažkada Galilėjus vos neprarado galvos. o dabar jie patys sako: nebūkit vaikai ir neskaitykit paraidžiui alegorijų apie pasaulio sandarą... Atrodo, net ir Darvinas su savo evoliucijos teorija jiems nebe toks beprotis. Žmonijos akiratis plečiasi, sapnas traukiasi.

Ar sapnas visai pasitrauks iš mūsų gyvenimo? Tikriausiai ne. Mokslas kol kas nežino, kam reikalingi sapnai, aišku tik tiek, kad nesapnuoti negalime. Ir jeigu kas nors neprisimena sapno, tai dar nereiškia, kad jis nesapnuoja. Kai psichologai išdarinėja eksperimentus su savanoriais ir jiems neleidžia sapnuoti, tie ima sapnuoti budėdami, sapnas jiems įsiveržia į realybę, sapno vaizdai ima maišytis su realiais. Sapnas savo atsiima. Geriau, jei savo laiku...

O jeigu visą žmonijos istoriją lyginsim su viena para? Yra alegoriškai sakoma, kad vidurnakčio tamsybė išseko, bažnyčios viduramžių laikas pasibaigė. Vieniems gal ir pasibaigė, kitiems - labai abejoju. Kiekvienam - atskirai.

Vadinasi, savo gyvenimą alegoriškai galime lyginti su viena diena. Ar tu jau pabudęs, ar dar tik sapnuoji? Ar jau supranti, kad sapnavai, ar dar tik pramerkei akis ir netiki tuo, ką pamatei?

Ką besakytum, sapnas yra nuostabus. Pasaulis be sapno būtų negyvas.

Aš jo negalėčiau suprasti.