Hidroponika - ne būtinai šiltnamis

Kategorijos: 

Štai pirmieji agurkai, užauginti lauko hidroponikos darže. Nemaniau, kad jie užaugs. Sodinau didelius, jau žydinčius, daigintus žemėje. Traukiant sodinukus iš žemės, labai nukenčia jų šaknys. Kuo didesnius persodini, tuo didesnė žala šaknims. O po to dar užėjo audra, gerokai aplamdė ir netgi nulaužė stiebus. Bet gyvybės syvai prateka ir tokiais!

Agurkas - lianinis augalas, jis nori kabintis, raizgytis apie ką nors ir gauti šviesos bei oro. Yra sakoma, kad agurkui ant žemės nėra gerai. Tai mes su Vincu jiems iš plastikinio tinklo padarėme štai tokią arką. Agurkų stiebams yra ant ko laikytis, jų taip nebeblaško vėjas, o švarūs vaisiai kabo ore.

 

Kodėl taip vėlai sodinau? Todėl, kad tik birželio šeštąją mes su Vincu padidinom hidroponikos daržą, kuriame iki tol tebuvo tik du braškėms skirti vamzdžiai. Man pasirodė, kad 40 braškių - mažai, 80 būtų kas kita... Pridėjom dar du vamzdžius su skylėmis indeliams.

   

Bet prieš tai po vamzdžiais paklojom plėvelę, kad ten negalėtų augti piktžolės. Negi mes, tingėjimo čempionai, ravėsime tinginio daržą? Juk nei laistome jo, nei kaupiame, nei mulčiuojame...

Kai atsirado du nauji tušti vamzdžiai, juos reikėjo kuo nors užpildyti. Tuo metu braškės jau buvo peržydėjusios ir mezgė uogas. Niekas tokių neparduos. Bet turguje dar buvo galima gauti agurkų sodinukų...

Štai pagaliau birželio 8 dieną pasodinau 40 agurkų daigų. Tiesą sakant, jau ne daugų, bet tikrų agurkų. Švariai kalio permanganato tirpalu nuploviau šaknis, kad neparneštų kokios ligos. Uždengiau skaidriais maišeliais ir palaikiau savaitę, kad nenudžiūtų lapai.

Lapai nenudžiūvo, nors patys augalai labai nukentėjo. Tokius didelius persodinti į hidroponiką yra per daug rizikinga. Bet derlius jau prasidėjo... Geriau toks, negu nieko.

Agurkams hidroponika - užtikrintas būdas. Mes tai jau išbandėme šiltnamyje. Augalai viskuo aprūpinti, todėl auga sparčiai ir duoda gerą derlių. Šitie irgi yra šitnaminiai (taip sakė pardavėjai), bet kol šiltos dienos, laikosi ir lauke.

O kaip su mūsų braškėmis? Lauko braškyną pradėjome pernai, pasodindami 40 braškių ūsų. Pasirodo, tai buvo klaida. Dalis ūsų išleido šaknis, dalis - ne. Vadinasi, sodinti reikėjo ne ūsus, bet gerai įsišaknijusius augalus. Dalį teko atsodinti.

Braškėms, kaip ir kitiems augalams, hidroponika tinka. Auga gerai, lapai tamsūs, tvirti, uogos švarios (juk ne ant žemės). Tačiau braškės - daugiametis augalas, o per žiemą jų vamzdžiuose nepaliksi - nušals. Paskaičiau literatūroje, kad žiemai braškes reikia parnešti į tamsų vėsų rūsį ir palaikyti iki pavasario. Aš taip ir padariau. Žuvo visos, neišgyveno nė viena.

Pradėjau aiškintis. Kodėl tokiu būdu išgyveno daugiamečiai svogūnai (iš tiesų jie vadinasi laiškiniai česnakai, nors skonis ir kvapas - svogūno) ir nuo pavasario duoda didelį derlių? O kodėl braškės - ne?

Pasirodo, tie laiškiniai česnakai turi mažyčius gumbelius, kuriuose išsilaiko drėgmė. Braškės gumbelių neturi. Šaknys išdžiūvo ir žuvo. Pasirodo, jas reikėjo arba laistyti, arba laikyti ant drėgno smėlio. Vienos daržininkės patarimu šį rudenį indeliuose parneštas braškes sudėsiu rūsyje ant šlapios žemės ir paliksiu iki pavasario.

Taigi braškių eksperimentas dar nebaigtas. Pirmasis jų derlius buvo neblogas (iš pirmamečių daug tikėtis nereikia), bet dar neaišku, kaip bus su antruoju. Jeigu pavyks, tai bus pats šauniausias lauko hidroponikos daržas. Braškė man - tikras stebuklas, o jei dar užauga pati, nelaistant, neravint, nemulčiuojant?..