Išmoktas bejėgiškumas veda į save išpildančią pranašystę(?)

Kategorijos: 

Ankstesniame tekste (Optimizmas ir pesimizmas mūsų gyvenime) buvo trumpai paminėta situacija kai žmones netenkina jų būtis, bet jie nemato prasmės ir tikslo bandyti ką nors pakeisti.
Pakartosiu namo renovacijos istoriją nes ji gerai iliustruoja tokį požiūrį:

Apie daugiabučių renovavimo būtinumą, jo privalumus ir trūkumus prirašyta jau pakankamai, bet čia situacija kiek neįprasta: Jonava, kaip ir dar keli Lietuvos miestai (Skuodas, Mažeikiai, Naujoji Akmenė ir kt.) pakliuvo į Europinę socialinės atskirties mažinimo programą ir juose kompaktiškos greta esančių daugiabučių grupės buvo numatytos renovuoti ES lėšomis dengiant 85 procentus visų darbų kainos. Tiesa numatyta dengti tik tiesiogiai taupančias šilumą investicijas (stogo, sienų ir pamatų šiltinimas, butų, rūsių ir laiptinių langų keitimas, balkonų sutvirtinimas ir stiklinimas, laiptinių durų keitimas). Bet įvertinant tai, jog viską organizavo savivaldybė ir nereikėjo steigti namo bendrijos, bei imti kredito ir mokėti palūkanų (savivaldybė įmokėjo ir tuos 15 procentų, o paskui po 100 Lt pridėdavo prie kasmėnesinės sąskaitos už butą), tai pasiūlymas buvo nerealiai geras (optimisto požiūriu). Viso dviejų kambarių 44, 62 kv. m. butui pirmame aukšte, be balkono, su anksčiau jau pakeistais langais, už namo apšiltinimą teko mokėti 1161 Lt (vieną tūkstantį šimtą šešiasdešimt vieną litą).

Tačiau pasirodė, jog mūsų name gyvena ne vien optimistai. Norint surinkti reikiamus 80 procentų pritariančių butų savininkų parašų, teko agituoti kaimynus ir man pačiam, ir žmonai ir vyresnei dukrai, gyvenančiai gretimoje laiptinėje. Daugelis vyresnio (ir ne tik) amžiaus kaimynų argumentavo, jog jiems nieko nereikia. Ir taip gerai, kiek čia dar gyvens, kad pradėjus renovacijas bankas atimas butus, kad renovuotuose namuose pelija sienos, kad viskas iš anksto nupirkta ir kažkas tik mūsų sąskaita prisikimš kišenes, kad namas senas ir jį aplamai reikia griauti (gal kam atrodė, jog tokiu atveju valdžia dovanos naujos statybos butus Vilniuje?) ir t.t.

Pradiniame šios operacijos etape bandžiau pateisinti kaimynų pesimizmą ir nepritarimą renovacijai tuo, jog mūsų žmonės yra ne kartą apgauti, todėl sunkiai ryžtasi kardinaliems pokyčiams. Galiausiai ir pačiam buvo neramu kiek viskas kainuos, ar neįstrigs darbai dėl kokio statybininkų bankroto ir panašiai. Tačiau įdomiausia dar laukė prieš akis.

Nors mano manymu viskas klojosi pakankamai sėkmingai (darbai vyko pačiame statybų krizės viduryje, kai kainos buvo minimalios; techninis projektas vietoje planuotų 60 tūkstančių kainavo aštuonis; patys renovavimo darbai - vietoje sąmatinio 1,5 milijono – 735 tūkstančiai; stogas užbaigtas dar šiltuoju metų laiku ir visas namas apklijuotas putų polistirolu bei langai pakeisti iki šildymo sezono pradžios). Tačiau kam buvo blogai – geriau nepasidarė. Tik atsirado daugiau ir konkretesnių priekaištų: balkonai, sienas apšiltinus, susiaurėjo; ištisinis balkonų stiklinimas tamsintu stiklu - blogas, nes apatinė dalis nepakankamai tamsi (matysis visos šiukšlės suverstos balkone), o viršutinė nepakankamai šviesi (kambaryje reiks žibinti šviesą); plastikiniai rūsio langeliai nevarstomi, todėl rūsyje žiemą bus pernelyg šilta; namas ir taip buvo pakankami šiltas todėl nieko čia nereikėjo daryti ir t.t. Bet labiausiai pritrenkė gan jauno kaimyno, dirbančio techninį darbą (ne botaniko) logika. Jau gavus kelias pirmąsias sąskaitas už šilumą (bent dvigubai mažesnes nei greta stovinčių nerenovuotų panašių namų) sutiktam kaimynui pasakiau, jog vis tik galim pasidžiaugti renovacijos nauda. Atsakymas tiesiog išvertė iš koto: „Ko čia džiaugtis, kad mokam perpus pigiau. Kitais metais šilumos kaina padvigubės ir vėl mokėsime tiek pat kaip anksčiau“. „Gal tu ir teisus – pasakiau - kažkaip apie tai nepagalvojau“, nes buvo akivaizdu, jog nuostatos „viskas tik į bloga“ nuginčyti nepavyks.

Rašiau, jog kai kurie žmonės turi ypatingai stabilų neigiamą požiūrį į aplinkinį pasaulį ir jam pagrįsti argumentų suranda pačiais išmoningiausiais būdais. Gal būt tai yra kažkas panašaus į psichikos fenomeną, vadinamą išmoktu bejėgiškumu?

Išmokto bejėgiškumo fenomenas lietuviškiuose interneto puslapiuose aprašomas kiek skirtingai, tačiau viena iš versijų yra tokia:

Išmokto bejėgiškumo terminą sukūrė pozityviosios psichologijos mokyklos įkūrėjas, psichologijos profesorius iš Pensilvanijos universito, Martinas Seligmanas su bendraautoriais 1974 metais. Jis atliko tokį eksperimentą: šuniukas, paprastai gyvenantis laisvėje, buvo patalpintas į narvelį. Narvelio durelėmis buvo paleista elektros srovė. Kai tik šuniukas mėgindavo išeiti iš narvelio, jis „gaudavo per snukutį“ – patirdavo pakankamai stiprų skausmą. Liūdniausia, po kelių nesėkmingų mėginimų išeiti, jis atsigulė narvelio kamputyje, ir net nebandė daugiau mėginti savo jėgas. Net dienos pabaigoje, kai tyrėjai atidarė dureles ir padėjo šuniukui mėsos, pieno prie atidarytų durelių – šuniukas vis tiek nėjo iš narvelio. Jis liūdnai gulėjo, tarsi būdamas visiškai tikras, kad jei tik pajudės, durelės užsidarys, o jis vėl patirs skausmą. Kitaip tariant, šuniukas išmoko bejėgiškumo.
Išmokto bejėgiškumo terminą M. Seligmanas su bendraautoriais pritaikė ir žmonėms. Jo teigimu, jeigu žmogus kelis kartus iš eilės patiria emocinį „elektros šoką“ kurioje nors gyvenimo srityje – jis išmoksta tikėtis blogiausio. Tuo tarpu tikintis blogiausio – pasąmoningai ribojamos savo paties galimybės. Žmogus nebeišlaiko pakankamo aktyvumo ir iniciatyvos lygio, o tai gali turėti lemtingą neigiamą įtaką rezultatams.

Tokiu atveju turime neproduktyvų, gyvenimą nuodijantį pesimizmą, kurio teigiamų pusių iš kart niekaip nesugebėjau įžiūrėti. Po savaitės pagalvojau, gal tokia pozicija padeda žmonėms pateisinti save ir paaiškinti kodėl jie neturi gyvenime to, „ko yra verti“, bei perkelti atsakomybę už savo likimą ant valdžios, politikų, darbdavių, žydų, imperialistų, tarptautinio masonų suokalbio ir t.t.

Manau, jog kiekvienas žmogaus psichikos ar elgesio fenomenas turi ne tik savo priežastis, bet ir duoda jam kažkokią realią naudą ar padeda prisitaikyti prie aplinkybių. Iš pirmo žvilgsnio labai sunku suprasti kokią naudą gauna žmonės atsisakydami praktiškai dovanai siūlomo namo apšiltinimo.
Beje Jonavoje iš dvidešimties namų bent trys namai nesutiko, kad tokiomis sąlygomis būtų apšiltintas jų daugiabutis, o Skuode, pradiniame etape, iš atrinktų, renovuotis nesutiko nei vieno namo gyventojai (nesurinko 80 procentų pritariančių butų savininkų parašų). (Gal būt čia galim rasti vieną iš paaiškinimų, kodėl panašiose sąlygose vieni kažkaip išgyvena, o kitiems būtina parama ir „socialinės atskirties mažinimas“?)

Kokia nauda žmonėms atsisakantiems už europinius pinigus apsišiltinti namą ir ateityje taupyti šilumą bei savo pinigus?
Atsakymą (bent jau tam kartui) padėjo rasti nedidelė diskusija prie minėto teksto (apie optimizmą), kilusi Petro Dargio puslapyje „Kitas gyvenimas“.

Pacituosiu keletą anoniminio oponento minčių:

Kas dėl kaimyno nebotaniko - tai matyt kaimynas mano, jog renovacija sumažins energetikų - šilumos tiekėjų pajamas ir jie pakels tarifus, kas musu švogerliande yra kasdieniška. Juk valstybė neprisiima dalyvavimo renovavime nors ir krizei ir nedarbui siautėjant... neįtraukia į tą bankų ir pačių energetikų dalyvavimo ir finansavimo, kaip daroma pasaulyje. Valstybe gina gazpromo interesą bet kokia kaina.
...
Netikiu valstybe... ir niekada netikėjau... ir tik vieną kartą buvo malonus siurprizas- kuomet už savo kooperatinį butą baigiau mokėti gavnoriaus investiciniais čekiais, bet tai buvo labai senai. Juk turėdami pigią, kapeikinę, atominę elektrą ištisus 20+ metų galėjome ja šildyti visos Lietuvos namus, vietoje nepakeliamų duoklių už dujas, šilumą, karstą vandenį... dabar vėl švogeriai kiša pagalius į ratus stabdydami vietinio, atsinaujinančio kuro naudojimui... vietoje rėmimo finansiškai šių projektų, biudžeto pinigai išbarstomi kompensacijoms už šildymą tiems pat energetikams šilumininkams, kurių išlaidų didžiąją dalį suryja gazpromas už dujas.
...
Apsaugoti save nuo neigiamų emocijų svarbu. Save ir savo artimus. Surasti džiaugsmą šia akimirką, čia ir dabar, svarbu. Ir nesvarbu kur esi... O tikėt valstybe, kuri pavogė Mažeikių naftą... gali tik švogeriai.

Nenuginčysi to, kad šiose mintyse yra labai daug karčios tiesos, tačiau bent manęs neapleidžia jausmas kad šiame nusivylusio žmogaus proteste taip pat yra kažkas neteisingo ir destruktyvaus.

Netikėjimas (pvz. netikėjimas valstybe) - tai tikėjimas su priešingu ženklu (t.y. tikėjimas, kad valstybė nesąžininga ir bet kokiu atveju stengsis savo piliečius apgauti), o absoliutus netikėjimas tai elementarus fanatizmas (arba fatalizmas), t.y. susirangymas tolimiausiame narvelio kampe nė nebandant iš jo išeiti, nes iš anksto aišku, kad gausi „elektros šoką“.

Žmonės stengiasi apsaugoti save nuo neigiamų emocijų. Tiksliau nuo dar vieno nusivylimo, sukeliančio stiprias neigiamas emocijas.
JEI NETIKĖSI - TAI IR NENUSIVILSI. Jei nepasitikėsi nei viena aviakompanija ir neskrisi lėktuvu - niekad nepakliūsi į aviakatastrofą. Žmogus keletą kartų skaudžiai nusivylęs meilėje nusprendžia daugiau nemylėti nieko. Ir nemyli. Ir iš tikro apsaugo save nuo dar vieno skaudaus nusivylimo, nuo neigiamų emocijų, bet kartu atsisako dalies pilnaverčio gyvenimo.

Dar vienas svarbus momentas - absoliutus netikėjimas kažkuo (vyriausybe, vyrais, moterimis, čigonais) leidžia mums taupyti emocinę energiją ir intelekto resursus. Toje srityje dedame riebų, juodą kryžių ir į tuos klausimus daugiau nesigiliname.
Nes kiekvieną sykį, kai neturime kategoriško išankstinio nusistatymo, tenka iš naujo apsvarstyti visas aplinkybes, pasverti pliusus ir minusus. Tai reikalauja resursų. Ir jei klausimas svarbus, bei neaiškus, sprendimo priėmimas atima daug sveikatos. (Na aš tikrai nesiimčiau skaičiuoti ar verta pradėti daugiabučio renovaciją už savus pinigus, juolab agituoti kaimynus).
Kartais „dedame kryžių“ ir tada kai klausimas nėra labai sudėtingas, bet jei jo sprendimas beveik 100 proc. aiškus iš ankstesnės patirties. Na kam neteko matyti ant ofiso durų iškabinto užrašo: „PREKYBOS AGENTAI NEPAGEIDAUJAMI“ , o kartais dar griežtesnio? Lygiai taip pat dauguma žmonių, nesileisdami į kalbas, praeina pro ateitį išburti besisiūlančias čigones.

Jei eksperimento su šuniuku atveju, apatija yra visaapimanti, tai žmogus dažniausiai „deda kryžių“ kažkurioje vienoje ar keliose srityse. Tiesiog toje vietoje protas „išjungiamas“ kaip, taupydami elektrą, viename iš kambarių išjungiame šviesą. Nors tuo pat metu galime džiaugtis gyvenimu kitose srityse, abejoti, svarstyti ir kažkuo pasitikėti (arba ne).

Ne visada sprendimas netikėti kažkuo yra paremtas mūsų asmenine patirtimi. Jei su kontorų duris klebenančiais prekijais daugumai teko susidurti ne kartą, (Atsimenu, kai daugiau nei prieš dvidešimt metų bendradarbis susižavėjęs pasakojo apie pirmąjį susitikimą su naujaisiais keliaujančiais prekiautojais: „Įsivaizduok, jei perki vieną sulčiaspaudę, tai antrą duoda nemokamai. Ir dar priedo nerūdijančio plieno peilių rinkinį dovanų! Visos mūsų skyriaus moterys apsipirko“. Aišku, pakankamai greitai žmonės tų „sulčiaspaudžių“ atsikando.) tai, pavyzdžiui, čigonės tikrai ne kiekvieną nesileidžiantį į kalbas yra tiesiogiai apgavusios. O juo labiau ne vieną kartą.
Mes mokomės ne tik iš savo asmeninės patirties. Daugelį dalykų išmokstame mokykloje, iš tėvų, tautosakos, masinių informacijos priemonių. Tikrai ne kiekvienas tautietis, totaliai nepasitikintis Lietuvos valdžia, yra asmeniškai ir tiesiogiai jos apmautas. Didžioji dalis aferų (Mažeikių Nafta, Valdovų rūmų statybos, Ignalinos atominės elektrinės uždarymas, valdininkų vojažai po užsienius ir kt.) mus paliečia netiesiogiai ir jei ne „mas media“ apie daugelį dalykų gal būt nė nesužinotume. Gal nė širdies neskaudėtų.

Aš nesiūlau cenzūros. Tai būtų sugrįžimas į tuos gūdžius sovietinius laikus, kurių kai kas ir pasiilgsta dėl tos iliuzinės gerovės bei ramybės. Atrodo kai kurie žmonės patys nesugeba vertinti kaip jie gyvena. Jei laikraščiai rašo kad šalis sparčiais žingsniais žengia į komunizmą ir tuojau pralenksime Ameriką - jie jaučiasi laimingi. Jei televizija kasdien aiškina kad aplink vien vagys sukčiai ir žmogžudžiai - jie eina kartis ar skubiai ieškosi bambalio ar kito skausmo malšinimo būdo.
Nesiūlau tikėti kiekvienu valdžios žodžiu ir pažadu, kaip nesiūlau pradėti darbo vietoje derybų su kiekvienu prekiju ar skubėti burtis ateitį pas stoties čigones.

Bet noriu priminti, kad toks „kryžiaus uždėjimas“ be teigiamų, turi ir neigiamas pasekmes. Jei mes atsiribojame nuo įkyrių prekeivių, tai gal kada ir prarasime kokį iš tikro gerą pasiūlymą, bet labai abejotina ar verta dėl to kasdien klausyti jų nesibaigiančių istorijų. Nesileisdami į bendravimą su čigonėmis mes „prarandame galimybę sužinoti savo ateitį“, bet dėl to tikrai neverta pergyventi. Daug rimtesnė problema iškyla patiems čigonams. Jei tarp jų atsiranda žmonių norinčių integruotis į visuomenę ir gyventi „ne čigoniškai“ (konkrečių faktų negaliu pateikti, bet kažkodėl tikiu, kad tokių atvejų būna), tai mūsų „uždėtas kryžius“ stumia juos atgal į taboro purvą. Ta prasme ne tik patys čigonai, bet ir mūsų požiūris į juos lemia, kad dauguma jų gyvena ir elgiasi tokiu visuomenei nepriimtinu būdu. Ta prasme mūsų netikėjimas (arba tikėjimas bloguoju scenarijumi) veda į kitą psichologinį fenomeną. Tai save išpildanti pranašystė.

Psichologijoje terminas „save išpildanti pranašystė“ vartojamas gana dažnai. Jis atspindi tendenciją, kai susikoncentravę į savo nesėkmę žmonės dažnai ją ir prisišaukia. Savo pastangomis, o ne mistinių galių pagalba. Mes taip dažnai tikime, kad mūsų gyvenimą nulemia kokie nors antgamtiniai reiškiniai, kad pamirštame bent kiek paanalizuoti savo veiksmus tam tikroje situacijoje. Jei abejoji, ar nugalėsi, tu jau pralaimėjai – teigia liaudis išmintis, kuri ypač gerai iliustruoja nepasitikėjimo savimi pasekmes. Arba jei šalyje dauguma žmonių ir įstatymų leidėjai įsitikinę, kad visi verslininkai yra sukčiai ir kiekviena proga stengiasi nuslėpti mokesčius, bei negailestingai išnaudoti samdomus darbuotojus, tai per eilę metų kitokių verslininkų ten ir neliks. Lygiai taip pat jei verslininkas įsitikinęs, kad visi samdomi darbuotojai tik ir taikosi ką nors iš jo nušvilpti bei patinginiauti, tai po kelių metų toje įmonėje ir dirbs tik tokie darbuotojai.

Taigi, ką prarandame, kai save nuo nusivylimų saugome totaliai netikėdami savo valstybe? Tai, kad kažkas atsisakė namo apšiltinimo – nedidelė bėda. Apšiltino kitą namą. Gal įdomesnis atvejis būtų jei pensininkai atsisakytų korumpuotos valdžios mokamų pensijų, bet yra ir kitų šalutinių efektų.

Psichologas Zenonas Streikus vienoje paskaitoje pasiūlė gan originalų, bet užtikrintą būdą, kaip pavasariniame darže net ir naujokai gali atskirti piktžolių daigus nuo kultūrinių augalų (salotų, ridikėlių, morkų ir kt.) daigelių.

„Nuravėkite viską – siūlo Streikus- ir tai kas ataugs tikrai bus piktžolės, nes piktžolės visada gajesnės už kultūrinius augalus. Kaip ir blogis visada gajesnis už gėrį“.

Deklaruodami, kad gyvename „kubiloidų valdomame švogerliande“, mes nubraukiame ir apspjauname visus padorius žmones dirbančius valstybės struktūrose. Man, asmeniškai, neteko minti Vilniaus ministerijų ar savivaldybės koridorių, bet Jonavos savivaldybėje, kur kartais tenka spręsti vieną ar kitą klausimą, tikrai sutinku padorių žmonių, prieš kuriuos galiu nukelti kepurę. Kita vertus tikrai nesu aklas ir ne tik iš paskalų bei masinių informacijos priemonių žinau apie kai kurių kitų šiltose vietose sėdinčių valdininkų ir politikų darbelius bei vertybines nuostatas. Tačiau pasakydamas, kad toje savivaldybėje vien vagys ir korumpuoti sukčiai, aš būčiau labai nesąžiningas tų, tegul ir nedaugelio, padorių, ten dirbančių, žmonių atžvilgiu. Galiausiai netgi rajono savivaldybėje yra daug žmonių, kurių asmeniškai nepažystu ir su kuriais neteko turėti reikalų. Kaipgi galiu juos visus apvaginti? Juo labiau, kodėl netikėti, jei siūloma beveik dykai apšiltinti daugiabutį?

Kaip manote, kokį poveikį toks masiškai paplitęs totalaus netikėjimo savo valstybe reiškinys daro bendram korupcijos lygiui Lietuvoje? Kaip jaučiasi ir kiek dar ištvers valstybės tarnyboje dirbantys padorūs žmonės, kasdien girdėdami ir jausdami tokią visuomenės nuomonę?
Iš esmės „padėdami kryžių“ ir apsispręsdami nebetikėti šia valstybe, mes „nuravim viską“. Na, kaip manote, kas po to „atauga“?

Dar keletas istorijų, kaip tikėjimas (ar netikėjimas) sąžiningumu, keičia situaciją versle:

Pirmoji istorija dar iš gilaus sovietmečio, kai visi gyvenome už „geležinės uždangos“, bet žydams buvo leidžiama emigruoti į Izraelį.
Tais laikais parduotuvių mėsos skyriuose dažniausiai dirbdavo žydai. Vienas iš Kauno mėsininkų emigravo į Izraelį ir po kiek laiko nusigavo Niujorkan, kur Brukline įsidarbino tautiečio mėsos parduotuvėje pardavėju. Praėjus keletui dienų savininkas pastebėjo, jog į kasą surenkama daugiau pinigų nei anksčiau, nors parduoti atvežamos mėsos kiekis liko tas pats.
„Aš – sako naujasis pardavėjas – tą riebesnę parduodu kaip aukštesnės rūšies, dar iš apačios pakišu kaulų, tokį švinktelėjusį gabaliuką vaikiščiui įkišau. Jis vis tiek nesupranta“. Kaip manote, ką jam pasakė savininkas? „Dink iš čia ir kad tavo nei kojos nebūtų“. Nes Niujorke vieną kartą apgautas žmogus nebegrįš į tą pačią parduotuvę. Jis tiki, kad atras vietą kur bus aptarnaujamas sąžiningai.
Tas pardavėjas grįžo Kaunan ir dar ilgai ir sėkmingai mums pardavinėjo mėsą.

Aišku, galima sakyti, jog Kaune jis galėjo mulkinti žmones, nes gyvenome deficito ekonomikoje ir pirkėjams tiesiog nebuvo alternatyvų. Tačiau kita istorija vyko Lietuvoje prieš keletą metų, laisvosios rinkos sąlygomis.

Prasidėjus dabartinei krizei, vienas iš Lietuvos mobiliojo ryšio operatorių sugalvojo „genialų“ planą kaip išsaugoti ir padidinti menkėjančias įplaukas (nes žmonės pradėjo taupyti ir mažiau plepėti telefonu). Tai buvo garsusis Asmeninis planas. Operatorius įvertino kokias sąskaitas išrašydavo klientui ankstesniais, prieškriziniais metais ir vienašališkai pakeitė sutartį, įpareigodamas klientą kas mėnesį mokėti tiek pat ir prasidėjus krizei, pateikdamas tai kaip asmeninį pasiūlymą „specialiai jums“. Mano manymu tai buvo „pašvinkęs gabalėlis su kaulais“, supakuotas į gurmanišką popierėlį.
Spėju, kad kompanija, Brukline didžiajai daliai savo klientų įkišusi tokį „gabalėlį“, būtų pasmerkta bankrotui, bet Lietuvoje to operatoriaus paslaugų atsisakė gal apie 10 proc. klientų, apdovanotų šiuo „skanėstu“. Labai tikėtina, kad dauguma nesureagavusių į tai žmonių užėmė „apatiško šuniuko poziciją“, nes nematė prasmės kažką keisti, todėl kad „šiame švogerliande visi operatoriai tokie“. Nesiruošiu galvos guldyti už kitas mobiliojo ryšio bendroves, bet manau, jog tokia reakcija „uždega žalią šviesą“ panašiems šio ir kitų operatorių veiksmams. Kaip sakoma skalbimo miltelių reklamoje: „Jei nematome skirtumo, tai kam mokėti brangiau?“ (arba kam elgtis sąžiningai, jei klientai nemato skirtumo?).

Sugrįžtant prie valdžios ir valstybės temos reikia pripažinti, kad situacija Lietuvoje bloga ir atrodo darosi dar blogesnė. Ir tai įtakoja ne tik kai kurių valdžios vyrų elgesys, bet ir piliečių apatija, bei nenoras skirti „pelų nuo grūdų“. Nemanau, jog situaciją pagerintų bandymai išsiaiškinti kas čia kaltas labiau ir „kas pirmas pradėjo“. Neabejoju, jog pirmi pradėjo tie, kurie prilindę prie valdžios lovio sugebėjo išstumdyti padoresnius bendražygius ir iki alkūnių sukišti į jį savo purvinus nagus. Puikiai atsimenu, kaip greitai teko pasitraukti šonan a.a. Justinui Marcinkevičiui ir kitiems šviesuoliams, dalyvavusiems kuriant Sąjūdį. Lygiai taip pat nepamiršau kaip eiliniai žmonės stovėjo eilėse, kad paaukotų Sąjūdžiui savo pensiją ar nešė į Blokados fondą asmeninius aukso dirbinius. Tikėjimo tuo kas dabar paniekinamai vadinama „švogerliandu“ tikrai netrūko. Gal netgi buvo per daug. Tikėtina, jog toks begalinis tikėjimas ir veda į totalų netikėjimą. Gal tai rodo, jog daugelis žmonių skiria tik dvi spalvas. Baltą ir juodą.

Gal todėl, jog esu individualistas, man nepriimtini siūlymai organizuoti masinius protestus, kurti partiją (dar vieną!?) ir panašiai. Tiesiog manau, jog kiekvienas atrasdamas energijos ir „uždegdamas bent nedidelę ugnelę“ ten kur kiti „jau užgesino šviesą“, gali bent kažkiek sulėtinti tą blogėjimo procesą.
Aplink mus (ir visame „švogerliande“) kasdien vyksta daugybė įvykių, mes susiduriame su įvairiausiais žmonėmis, ir tik nuo mūsų priklauso ar kasdieniniame gyvenime labiau pastebėsime gėrį, ar blogį, ir ar kažkaip konkrečiai reaguosime į realų blogį ir gėrį esantį šalia.
Ir nereikia kaltinti žiniasklaidos blogio eskalavimu. Nemanau, jog būtinai reikia daugiau laidų ir straipsnių apie gerus žmones. Iškeltas ant pjedestalo gėris kažkaip išnyksta, virsta pompastika ir apgaule. Gal svarbiau išmokti žvelgti į pasaulį ne per žiniasklaidos akinius. Mažiau žiūrėkime televizorių. Matykime gyvenimą savo akimis ir tai ką matome vertinkime savo galva. Na nejaugi niekada, niekada neteko sutikti padoraus valdininko, sąžiningo mediko, savo srities specialisto ar kyšio nereikalaujančio kelių policininko? Puikiai žinau, kad priešingi atvejai įsimena kur kas geriau, bet vis dėlto...

2011 m. spalis 3 d.