Miškuose tarp Šilalės ir Didkiemio aptikau urvą. Tai buvo urvas žmonėms.

Iš urvo ėjo modernus kanalizacijos vamzdis. Bet tai - šių dienų blefas. Tikrame urve to negalėjo būti. Ten turėjo būti drėgmė ir smarvė. Užeikite, pažiūrėsime, kaip ten reikėtų gyventi.

Pasiklojus šiaudų, ant tų tų medinių gultų nebūtų labai kietai. Bet nemanau, kad šilta. Pro mažytį langelį dieną eitu mažai šviesos. Daugiau baimės, negu šviesos. Pamatys stribas, įmes granatą. Kada nors taip atsitiks.

O pagiringam nuo cukrinės čia būtų visai po velnių.

Ar man nepradėtų akyse rodytis graži jaunalietuvė moteris? Arba kolchozo partorgė, kurią vakar nušoviau?..

O jei kelis mėnesius pagyvenčiau tamsoje, drėgmėje ir baimėje, misdamas duona, duona ir duona, iš kaimo atimtais lašiniais ir mirusia viltimi, kad dabar jau tikrai amerikonas ateis ir mane išvaduos iš urvo?.. Ar nepradėtų ryškėti mano antrasis paveikslas? Ar neužeitų noras nušauti ką nors, išpleškinti kokią kaimynų kolchoznikų šeimą su visais bolševikais vaikais?

O taip, žinoma, taip! Visi gimstame žmonės, o žvėrimis padaro gyvenimas.

Bet žinote ką?.. Eikit visi protašikiai velniop! Į tokį urvą neįviliosit.