Prieš kovo aštuntąją mano bičiulis Alius Sakinis patyrė dvasinę krizę. Tai buvo kaip ir gamybinė trauma, nors ne visai.

Jo šefas davė nepaprastą užduotį - ištirti sunkią moterų padėtį mūsų mieste ir parengti kovingą straipsnį apie feminizmą ir kovą už moterų laimę.

- Ta diena - tai ne gėlytės žmonoms ir meilužėms, - paaiškino jis apie kovo aštuntąją. - Tai feminizmo diena! Mes, vyrai, per daug jas užspaudėm. Mes valdome pinigus, pačius svarbiausius postus, o namuose neduodame nė prasižioti. Mums - kavinės, barai, o joms - skalbimo mašinos. Mums - alus ir šampanas, o joms - vakarykštė sriuba ir vystyklai. Antra vertus, kažkas juk turi žiūrėti tvarkos...Paleisi bobą nuo vadžių - kur ją bepagausi? Su bobomis reikia griežtai, bet nesvarbu. Apie ką mes šnekėjom?..

Šnekėjo jie apie tai, kad Alius turi atlikti socialinį tyrimą - pereiti miesto centre visas kavines, suskaičiuoti, kiek vyrų ten sėdi, kiek - moterų, aprašyti tą baisią proporciją bei nelygybę. Užsukti į gėrimų krautuves, kur dažniausiai lankosi vyrai, bet jei netyčia pasitaikys kokia iš dailiosios lyties - suskaičiuoti ir tą. Tais ir kitais iškalbingais faktais Alius turi parodyti, koks baisus tebėra patriarchatas mūsų mieste.

- Šį sykį duosim griežtai ir teisingai! - pažadėjo redaktorius. - Mes, vyrai, galime būti ir savikritiški.

Alius tuoj pat išėjo į miestą kovoti su nelygybe. Išėjo ryžtingai, gerai nusiteikęs, o grįžo kažkoks sugniuždytas.

- Ką pasakyti šefui? - užsukęs paklausė manęs.

Tai buvo baisiau už baisumą. Kuo jis tikėjo visą gyvenimą, žlugo per tą nelaimingą pusdienį.

- Patikėk, kavinėse vyrų nėra! - pasakė nustebęs. - Brendį, šampaną gurkšnoja moterys, o vyrai - puodelį kavos ir lekia kažkur. Kol skaičiavau galvas, viena įkaušusi prisėdo prie mano staliuko ir užvedė kalbą apie vienatvę. Ji skirsis su vyru, nes tas visai gyvulys ir jos nesupranta. Gėrimų krautuvėj moterys pirko degtinę, brendį, šampaną, du vyrai užsukę nusipirko alaus. Pardavėja sakė, kad moterys ne tokios kvailos, jos perka daug geresnius gėrimus. Radau aštuonias moterų krautuves ir nė vienos, kad būtų skirta tik vyrams. Visoj didžiulėj parfumerijos krautuvėj radau dvi vyrams skirtas prekes - skutimosi kremą ir kremą po nusiskutimo. Brangiausias vyriškas paltas - aštuoni šimtai, brangiausi žmonų kailiniai - jau pusketvirto tūkstančio! Mačiau, kaip į batų krautuvę žmonos atsiveda vyrus, pamatuoja batus, sumoka pinigus ir vėl juos kažkur išsiveda. Velnias griebtų, mes nieko nevaldom - pinigus leidžia jos!

Mes sėdėjom ir svarstėm, ką pasakyti šefui. Ar neužmuš?

Tada jis sėdo rašyti. Surašė, nunešė šefui.

- Patikėk, aš to niekada nedariau, - sakė sugrįžęs ir suko į šalį akis.

Kitą dieną šefas pagyrė už puikų socialinį tyrimą. Už tai, kad Alius Sakinis griežtai ir principingai sugriovė mitą apie lyčių lygybę.

- Jokios lygybės nėra, - griaudėjo šefas, - Mes, vyrai, viską užgrobę. Pažiūrėkit, ką atskleidė Alius: vyrų pilnos kavinės, barai, jie pliaupia alų, brendį, konjaką, jiems tik linksmybės, juokai, jie rėžia sparną apie svetimas moteris. O žmonos? Jos tik skubėdamos užbėga išgerti kavos ir lekia į atgal į buitį. Gerai, jeigu duodame joms pinigų. O jeigu neduodame?.. Juk mes, prakeikti patriarchalai, savo žmonas laikom ant vadžių!

Alius sėdėjo raudonas tarsi vėžys.

- Patikėk, negalėjau kitaip, - sakė jis man sutrikęs. - Joks vyras nebūtų atleidęs!..

Kol šefas gyrė puikų socialinį tyrimą, suskambo jo telefonas.

- Alio, brangioji, klausau... Taip, brangioji, žinau, atsiminsiu... Nepyk brangioji, pamiršau išdulkinti kilimą... Taip, kiaušinių, duonos, dešros.., Ką dar, brangioji, liepei parnešti pietums?..