"Būtų gerai, jeigu man, kvailam žmogui, kas nors per laikraštį paaiškintų, kaip čia yra. Už pieno litrą begaunu 40 centų ir dar esu gąsdinamas, kad bemokės 30. Atseit, rusas nebeperka iš mūsų pieno produktų, jų nebėra kur dėti, taigi baisi perprodukcija. Girdėjau, kad rusas nebeperka iš mūsų ir mėsos, jos irgi nebėra kur dėti. Taigi mėsos perprodukcija, o iš Kaltinėnų išvažiuoja pilni furgonai su gyvuliais. Jautienos kilogramas bekainuoja tris litus, bet perka ją kaip pasiutę. Pieno irgi perka kaip pirkę, tik mažesne kaina. Kai rudenį būna bulvių ar obuolių perprodukcija, tai jų nėra kur dėti, o nusipirkti gali pusdykiai. O tu parduotuvėje pusdykiai nusipirk pieno, mėsos ar sviesto! Pardavimo kainos parduotuvėj juk nekrenta, jos tiktai kyla. Aš tikrai per kvailas suprasti, tokia čia po galais perprodukcija? Kas iš tiesų vyksta?" - klausia kaltinėniškis ūkininkas Edvardas. Kartu pamėginkime jam atsakyti. Gal patys ūkininkai turi kokių versijų?

"Supirkėjas viską paaiškins"

- Ką čia aiškintis? - juokiasi ūkininkas Algis. - Atvažiuoja pieninės vadybininkas ir viską paaiškina. Štai pas mane atvažiavo, pateikė naują sutartį ir labai aiškiai paaiškino: arba aš pasirašau ir sutinku su mažesne pieno supirkimo kaina, arba jie nuo rytojaus nebeperka iš manęs pieno. Viską iškart labai gerai supratau ir nedelsdamas pasirašiau. Manau, labai panaši kalba ir su visais kitais. Pernai gavau truputį per litą, dabar begaunu 60 centų už pieno litrą. Kainą sumažino ne iškart, bet per kelis sykius. Vis atvažiuoja vadybininkas ir labai paprastai paaiškina. Jeigu labai pašokinėsiu, gausiu netgi mažiau. Net pieną surenkantys vairuotojai yra primokyti gąsdinti mus. O aš apie savo reikalus negaliu kalbėti kaip pilnateisis žmogus. Jeigu paskelbtum per laikraštį mano pavardę, man tai labai ir labai brangiai kainuotų. Esu tikras - nerasi nė vieno ūkininko, kuris prisistatytų vardu ir pavarde. Kalbėti jie gal ir kalbės, bet tikrai neskelbs nei pavardės, nei vardo. Mes visi baimėj kaip molyje.

Ūkininkas Algis buvo teisus: nei vienas ūkininkas nenorėjo skelbti nei vardo, nei pavardės. Kalba prasidėdavo nuo to, kad aš niekam net žodžiu jų neišduosiu. Kiti net reikalavo pakeiti vardus ir gyvenamą vietą. Teko taip padaryti.

"Laikas atsikratyti bandos"

Ūkininkas Antanas pardavė tris bulius, už kilogramą gyvo svorio jis gavo 3 litus.

- Niekada dar nebuvo tokios juokingos kainos, - sakė jis. - Nueikite į parduotuvę ir pažiūrėkite, kiek ten kainuoja jautiena. Žinoma, ji negali būti parduodama gyvo svorio kaina, bet nupirkit kilogramą už kokius 9 ar 12 litų. Ir dar. Mums supirkimo kaina krito vos ne dvigubai, o kada jums mėsa parduotuvėje pigo? Ji tik brangėja! Kam auga pelnas? Perdirbėjams ir pardavėjams. Gali būti, jis auga ne milijonais, bet milijardais.

Ūkininkė Dalia net patenkinta susidariusia situacija:

- Bus proga atsikratyti bandos. Po vyro mirties vis ruošiausi tai padaryti, bet vis buvo gaila naikinti šitokį įdirbį. Juk banda neatsirado iš nieko. Bet jeigu už litrą mokės 30 centų, išparduosiu visas. Gal pasiliksiu vieną` ar dvi, kad visai nesėdėčiau be darbo... Jeigu ir tų trijų litų už kilogramą negausiu, vis tiek parduosiu. Aš pripratusi uždirbti mažai, bet visai dykai nedirbsiu. Man jau nebeleis savigarba. Nesu paėmusi jokios paramos, kad dabar dirbčiau už dyką.

- Taip, sunkiausia tiems, kurie yra paėmę Europos paramą ir dabar jiems suplanuotas privalomas gamybos augimas, - pritaria ūkininkas Algis. - Arba tu didini nuostolingą gamybą, arba netenki visko. Štai kur dviguba kilpa ant kaklo.

Ūkininkas Jonas, kuris atsikratė trijų bulių, irgi džiaugiasi ištrūkęs iš kilpos:

- Parduoti kilogramą už tris litus šiais laikais, kada tiek kainuoja kuras ir pašarai, yra grynas nuostolis. Juk tris litus dabar kainuoja dyzelino litras. Litu dyzelino užauginsi mėsos kilogramą? Kas nori, tegu pamėgina... Bet jei neparduosiu, turėsiu laikyti per žiemą. Mano nuostolis dar padidės. Kuo šersiu? Aš jiems net neturiu pašarų - auginau taigi pardavimui!

Jonas mano, kad tai yra labai svarbi aplinkybė, kuria naudojasi mėsos perdirbėjai:

- Juk kiekvienas veršelis nuo gimimo yra registruojamas, kritęs išbraukiamas iš sąrašų. Nereikia manyti, kad mėsos perdirbėjai yra kokie kvaileliai ir buria iš kavos tirščių. Bene jie iš Žemės ūkio ministerijos negaus tikslių duomenų, kiek Lietuvoje užauginta bulių, bene taip sunku paskaičiuoti, kiek jiems paruošta pašarų? Matyt, dabar Lietuvoje priauginta daug mėsinių gyvulių, pats laikas supirkti juos pusdykiai. Juk visas valstybinis aparatas tarnauja monopolistas, visa informacija milijonieriams prieinama.

Išeitų, žaliavos supirkimo kaina krito visai ne dėl Ukrainos pilietinio karo ir ne dėl Rusijos embargo?

- Kuo čia dėtas embargas, jeigu perka kaip pirkę? - klausia ūkininkas. - Argi nematot, kaip išvažiuoja pilni furgonai?

"Nebetikiu nei kairiaisiais, nei dešiniaisiais"

Ūkininkas Jurgis net nebevadina savęs ūkininku. Jis belaiko dvi karves, o trečią neseniai pardavė. Neberuošė jai šieno - matė, kad nieko doro iš to bebus.

- Visada, kai žmonės šiek tiek atsigauna, ateina laikas iškratyti jų kišenes, - sako Jurgis. - Tam sugalvojamos krizės arba keičiami pinigai. Dabar kaip tik toks kišenių kratymo laikas. Lietuvos vadai sako, kad nuo pinigų keitimo kainos nekils, ir aš negaliu klausytis tokio įžūlaus melo, mane siutas suima, kada tai išgirstu. Gal sausio mėnesį didelio kainų šuolio jau ir nebus, nes juk dabar kainos jau labai sparčiai kyla. Argi mes nenueiname į parduotuves ir nematome? Ten kainos kyla, o namuose krenta. Juk mus laiko paskutiniais kvailiais! Per šį dešimtmetį ant mūsų galvų daroma antra krizė. Konservatorių laikais iš senių net pensijas atėmė. Aš į pensiją išėjau truputį vėliau, manęs nespėjo valdžia apiplėšti, o štai mano kaimynas vis laukia, kada jam grąžins atimtą pensiją. Laukė, bene ateis į valdžią kairieji, o aš jam sakiau: gali nelaukti, nieko gero iš to nebus! Dabar ir jis mato, kad buvau teisus. Ar kairieji, ar dešinieji, jie visi ant mūsų sprando. Kada socialdemokratas Balčytis taikė į prezidentus ir važinėjo po rajoną, tai jis žadėjo gerus santykius su kaimynais ir prekybą su rusais. Į prezidentus ji nepataikė, bet Butkevičius juk valdžioje, Seime jų koalicija. Tai kur tie geri santykiai su kaimynais? Juk vietoj prekybos - rusų embargo. Ir kur mano kaimyno pensija? Jos kairieji grąžinti negali, nes reikia didinti karines išlaidas. Mat rusas puola. Dabar mus taip gąsdina visokiais karais, kad mes nepaimtume šakių. Karai ir krizės - visa tai ant mūsų galvų.

Ūkininkas Algis apie krašto apsaugą kalba kiek nuosaikiau:

- Tiek to, sakysim, gynybai reikia daugiau pinigų. Aš nieko prieš, jei biudžeto išlaidas padidintų dviem procentais. Bet iš manęs jau paėmė ne du, bet keturiasdešimt procentų! Tai kuo čia dėta gynyba? Tai monopolistų perdirbėjų manipuliacijos, apie kurias Vyriausybė gali ir nežinoti. Valdžia paprasčiausiai nesutvarko monopolistų, ir tie bet kokia proga plėšia kaimą.

- Visi viską žino ir viską supranta, - tvirtina Antanas, kalbėdamas apie kairiųjų valdžią. - Jau seniai pastebėjau tokį dalyką: kai tik ima artėti rinkimai, krenta superkamos mėsos ir pieno kaina. Kodėl? Reikia didelių pinigų rinkimų kampanijai. O po to Seimo dauguma turi atidirbti monopolistams už paramą. Štai kodėl visa sistema dirba tik jiems. Kairieji yra tos pačios sistemos dalis. Kaip buvo prie konservatorių, taip ir prie jų. Argi dabar perdirbėjai kaimą smaugia ne prie kairiųjų?

"Vilnius gali ir nežinoti"

Ką į tokią ūkininkų kritiką atsakytų patys socdemai? Socialdemokratų partijos Šilalės rajono skyriaus pirmininkas Albinas Ežerskis nemano, kad jo partija galėtų būti kažkokio perdirbėjų monopolistų sąmokslo dalis:

- Vilnius gali ir nežinoti, kokia dabar susidarė situacija kaime. O ji tikrai rimta. Man pavyko surinkti šiek tiek ūkininkų sutarčių su pieno perdirbėjais ir sąskaitų faktūrų, iš kurių matyti, kaip nuo metų pradžios per kelis sykius numuštos pieno supirkimo kainos. Stambesnieji ūkininkai metų pradžioje už litrą pieno dar gaudavo litą penkis centus, vasario mėnesį kaina buvo sumažinta iki 90 - 80 centų, pavasarį dar sumažėjo iki 60 centų. Smulkesniesiems ūkininkams pieno supirkimo kainą per du sykius nuo 80 centų sumažinta iki 40. Žmonės teisūs, kad Rusijos embargo čia nieko dėtas. Juk kainos pradėtos mažinti nuo vasario mėnesio, o Rusija atsakomųjų sankcijų ėmėsi liepą. Ir perprodukcija nieko dėta. Kokia čia perprodukcija, jeigu Lietuvos pieno perdirbėjai kasdien iš Latvijos ir Estijos įsiveža po 1000 tonų pieno? Kai tuos duomenis nuvežiau į Vilnių ir parodžiau Seimo Kaimo reikalų komiteto nariams socialdemokratams, jie buvo gerokai nustebę. Pasirodo, jiems buvo nupiešta truputį kitokia situacija. Perdirbėjai mėgsta verkšlenti, kokių dabar jie patiria nuostolių ir kokia jiems reikalinga parama, bet iš čia juk matyti, kad dabar jie turi gauti didelius viršpelnius. Jie jau sumažino supirkimo kainas ir dabar dar turi gauti valstybės paramą? Jeigu kam nors dabar reikalinga parama, tai tik patiems gamintojams.

Bet kaip gali būti, kad valstybės valdžia, turėdama tokį valdžios aparatą, nežinotų realios situacijos kaime?

- Aš manau, tai įmanoma, - sako A. Ežerskis. - Į tą valstybės aparatą eina vienpusė informacija, ja pateikia patys perdirbėjai. O kas gina pieno gamintojų interesus? Yra pieno gamintojų asociacija, kuri mėgina kalbėti visų ūkininkų vardu, bet iš tiesų tai labai maža organizacija, ji apima vos kelis procentus ūkininkų ir gina tik savo siauros grupelės interesus. Didžioji dalis ūkininkų palikę likimo valioje, jie suskaidyti, supriešinti ir vargiai susivienys. Perdirbėjai juos supriešino, manipuliuodami kainomis. Iš vieno, mažesniojo, penkis centus atima, numeta juos kitam, truputį didesniam. Štai ir nesantaika! Žmonės taip įvaryti į kampą, taip įgąsdinti, kad apie jų pasipriešinimą negali būti ir kalbos. Manot, man lengva buvo surinkti tas sutartis ir sąskaitas faktūras? Kalbėti akis į akį žmonės dar kalba, bet kai reikia rodyti ar pateikti dokumentus, jie labai persigąsta. Jokia valdžia, jokia prokuratūra ar saugumas jų taip neišgąsdins, kaip yra įbauginę pieno perdirbėjai. Savo kolegoms Vilniuje aš jau sakiau: arba mes rinksime informaciją vietoje ir darysime rimtą analizę, arba paliksime kaimą perdirbėjų savivalei ir prarasime žmonių paramą. Jeigu pieno gamintojai negali susivienyti ir kaip lygus su lygiu derėtis su perdirbėjais, tai bešališku arbitru turėtų būti valstybė. Kartais man sako, kad valstybė negali kištis į rinkos kainas, bet ar tai tikrai rinkos kainos, ar tikrai negalima jų paveikti? Juk yra ekonominių svertų. Jeigu perdirbėjas moka gamintojams mažiau už nustatytą minimalią kainą, tarkim, mažiau 60 centų už litrą, tai tegu nepretenduoja į jokią valstybės paramą. Aš čia sakau kaip pavyzdį, bet galima sugalvoti ir kitokių mechanizmų. Neseniai sužinojau, kad tabako gaminiams nustatytas maksimalus antkainis. Cigaretėms tokius kainų ribojimus nustatyti galima, o daug svarbesniems prekėms, tokioms kaip pienas, mėsa - jau ne?

- Aš manau, dabar tas laikas, kai valstybė turi įsikišti į mėsos bei pieno gamintojų ir perdirbėjų santykius, - sakė A. Ežerskis. - Vilniečiams kolegoms tokia kritika tikriausiai nepatiks, bet aš nematau kitos išeities - arba imame iniciatyvą į savo rankas, arba leidžiame monopolistams nupjauti labai svarbią ekonomikos šaką.