Kodėl mirusius mylime labiau nei gyvuosius?

Kategorijos: 

Praėjusį šeštadienį  teko dalyvauti laidotuvėse. Gedulingų pietų metu išsišnekau su greta sėdinčia moteriške. Ji užjautė našlę kuriai dabar teks priprasti gyventi vienai. „Kartais vis dar sapnuoju, kad bendrauju su seniai mirusiu savo vyru“ - guodėsi pašnekovė. Paskiau, jog mano 88 metų tėvas išreiškė kaip ir pavydą dėl tokios greitos mirties (velionis mirė važiuodamas troleibusu dėl širdies nepakankamumo), nes nenori senatvėje tapti našta kitiems.

Kaimynė paprieštaravo: „Artimo žmogaus priežiūra nėra našta. Aš savo vyrą ant patalo slaugiau šešis metus, darėm dializes. Visas buvo dar stiprus, bet alkoholis suėdė inkstus. Nors svėrė 110 kilogramų, bet nebuvo sunku jį vartyti. Ir šiandien mielai slaugyčiau, kad tik jis būtų“

Tuomet eilinį kart pagalvojau, kodėl gi mes taip riejamės ir kovojame su savo artimaisiais, kol jie yra sveiki ir gyvi, ir taip juos vertiname ir mylime mirusius?

Manau priežodis: „Apie mirusius gerai arba nieko“ turi ne įsakmų pobūdį, o greičiau apibendrina mūsų jausmus ir patirtį. Kas nutiktų jei artimiesiems dar gyviems esant sugebėtume juos vertinti taip, kaip vertiname mirusius?

 

Po kelių dienų sugalvojau netgi dvi priežastis nulemiančias šį elgesio ir jausmų fenomeną:

Visų pirma miręs žmogus iš mūsų nieko nereikalauja, mūsų nebeauklėja, nebenurodinėja kaip mums gyventi, todėl jo atžvilgiu jaučiamės saugiai. Jis nesikėsina į mūsų asmenybę ir mūsų gyvenimą.

Kita vertus, kol žmogus yra gyvas, jis kasmet, netgi kasdien bent nežymiai keičiasi ir mes negalime atsispirti pagundai pabandyti paveikti jį, kad keistųsi labiau „teisinga“ kryptimi. „Teisinga“ - kabutėse rašau ne be reikalo. Mums atrodo teisinga tai kas patogu ir naudinga mums. Na, geriausiu atveju tai kas mūsų manymu (sic!) yra teisinga ir reikalinga mūsų artimiesiems. Siekdami „pagerinti“ kitą žmogų mes daugiau dėmesio kreipiame į „taisytinas“ jo elgesio ar charakterio vietas.

Tai štai: tik žmogui mirus mes suvokiame, jog jis daugiau jau nebepasikeis ir pradedame jį matyti tokį koks jis iš tikro yra (buvo) ir tik tuomet pamatome daugybę teigiamų dalykų. Deja aiškiai per vėlai.

 

Daugybė žmonių nesupranta, kaip galima nesistengti patobulinti savo artimųjų, pvz. vaikų. Negi galime leisti jiems tiesiog būti? „Kuris gi vaikas savanoriškai lankė muzikos mokyklą?“ – sakė mano draugas, „Ir jei jo nepriversi, pasaulis gal būt praras dar vieną paganinį ar bent jau čepinskį“.

 

Žmonės nuo seno keičia aplinkinį pasaulį: kasa drėkinimo kanalus, užtvenkia upes, tiesia kelius ir stato miestus, kapoja šunims uodegas ir sugeba užauginti miniatiūrinius medžius – bonsus. Dauguma šių pagerinimų puikūs, pažangūs ir naudingi dalykai, todėl nenuostabu, jog pasaulio tobulinimo įkarštį nejučia nukreipiame ir į aplinkinius žmones. Bet kai kalbame apie kito asmens keitimą ir pritaikymą mūsų poreikiams – konfliktas neišvengiamas.

Beje ir vidinis, moralinis konfliktas. Negi tikrai, tikrai jaučiatės turintys teisę pagal savo poreikius formuoti kitą žmogų. Tegul ir visiškai nuo jūsų priklausomą.

 

Geštaltinės psichoterapijos teorijoje yra tokia nuostata: „Tai kas teisinga, reikalinga ir naudinga konkrečiam žmogui, gali žinoti tik jis pats. Nors ir ne visada. Kiti, net ir būdami labai protingi ir patyrę, gali tik spėti kas kitam yra svarbiau ir geriau. Aplinkiniai ir artimieji gali tik sudaryti sąlygas žmogui pasijusti saugiai, atsisakyti gynybos šarvų ir tuomet žmogus pats geriau suvoks savo poreikius“

 

Šią mintį pabandysiu iliustruoti citata ir komentaru iš vieno blogo (burgis.lt):

 

Jei, pavyzdžiui, pacientas jaučiasi kaltas, kad lankydamasis pas pagyvenusius tėvus netrukus ima nekantrauti, aš galiu pasidalyti tuo, kad pas mamą galėdavau išbūti daugiausia tris valandas.“

Irvin D. Yalom. Terapijos dovana
***
Vaikai neklauso tėvų. Moksleiviai neklauso mokytojų. Mano studentai neklauso manęs… Ką tik baigiau juos egzaminuoti. Tragikomedija. Plačiau nekomentuosiu, bet paryškinkime tą mintį – daugelis iš jų geriau už mane, geriau už rektorių, švietimo ministrą, tėvus ir visus kitus patarėjus žino, ką ir kaip reikia daryti (nedaryti), jei esi studentas. Jie žino, o aš nežinau!
*
Mano anūkėlės geriau už senelį žino, kaip reikia rengtis, kokius filmukus žiūrėti…

 

Įrašo autoriaus ironija ir pasipiktinimas tuo, jog jo nelabai kas klauso – akivaizdūs. Kaip ir įsitikinimas, kad jis, o juo labiau rektorius ar švietimo ministras tikrai geriau žino „ką ir kaip reikia daryti (nedaryti), jei esi studentas“.

Komentaras labai panašus į tai ką siūlo ir geštalto teorija:

 

Nematau čia nieko nuostabaus ar nesuprantamo.
Bet kuris pagalvokite kiek laiko galėtumėt tverti su žmogumi, kuris įsitikinęs, kad geriau už jus žino ką ir kada jums veikti, kaip rengtis, ką ir kiek valgyti su kuo draugauti, kokią profesiją rinktis, kur gyventi, kada, kiek ir su kuo turėti vaikų ir t.t.
Nesvarbu, kas būtų tas žmogus: mama, senelis, labai geras draugas, kolega, žmona, viršininkas ar dėstytojas – atsiradus pirmai galimybei bėgtumėt nuo tokio žmogaus neatsigręždamas.
Na, gal išskyrus labai sunkius atvejus, kai žmogaus prigimtinis savarankiškumo poreikis sunaikintas negrįžtamai:(

Labai liūdna jei senelis, sulaukęs žilo plauko, vis dar nesupranta, kad anūkės iš tikro geriau žino ką joms rengtis. Tikiuosi jos neaiškina kaip turėtų rengtis senelis.

 

Beje ir anūkių, juo labiau dukrų, aiškinančių ir nurodančių kaip turėtų rengtis senelis, kur gyventi, kam atiduoti pensiją, taipogi netrūksta. Ypač kai senelis dėl kokių nors priežasčių tampa nuo jų priklausomas.

 

Kažin, jei pabandytume „nebežinoti“ ką turi ir privalo daryti ar nedaryti mūsų artimieji, gal nesunkiai vieni su kitais galėtume ištverti žymiai daugiau nei tris valandas? Jei niekas nieko nereikalautų, gal savaitgalį atsirastų netikėtas noras aplankyti savo tėvus, gyvenančius kitame rajone, arba po mokyklos ar darbo žmonės skubėtų namo trokšdami pamatyti savo artimuosius, tegu ir ne taip stipriai, kaip kartais trokštame dar syk pabendrauti su žmogųm, kuris jau yra miręs.

 

Komentarai

Meilė ir nekrofilija

Pratęsdamas Vlado mintį galėčiau dar pasakyti, kad meile vadiname daugelį visokiausių jausmų bei norų, kartais - atvirą egoizmą. Sakysim, iš "meilės" motina neleidžia vaikui gyventi ir palieka jį infantilo būsenoje.

Jeigu giliau pažiūrėsime į savo ir kitų jausmus, pamatysime, kad meilė mirusiam žmogui nėra tas pats jausmas, kaip ir meilė gyvajam. Gyvam žmogui reiškiama meilė jam ir skiriama, ji labai stipriai veikia mylimą žmogų. Meilė mirusiajam - tai jau meilė (jeigu galima tai pavadinti meile) savo prisiminimui, fantazijai, įsivaizdavimui, iš esmės tai jau meilė sau pačiam, savo idėjai. Panašiai ir su "meile" tėvynei, žmonijai, bažnyčiai, tikėjimui, komunizmo rytojui... Iš esmės tai užmaskuoto egoizmo forma. Kai žmogus neįstangia mylėti šalia esančio konkretaus artimo žmogaus, jis imam mylėti nepasiekiamus Zimbabvės vaikučius. mirusiuosius, abstrakčią tėvynės idėją, kokią nors organizascija (tarkim, bažnyčią), gal net visą žmoniją. Dėl tos savo "meilės" jis gali aukoti gyvus šalia esančius žmones ir gadinti jiems gyvenimą.

O tas kvailokas posakis "apie mirusį gerai arba nieko" tėra viso labo labai seno mirusiųjų kulto bereikšmė liekana. Iš tiesų tai veidmainiška ir tuščia frazė, kurį pripažįstama tik formaliai. Negi apie Staliną, Hitlerį, Romos popiežius inkvizitorius turim kalbėti tik gera. Negu miręs pedofilas staiga pagerėja?

Nei abstrakti meilė vienai ar kitai, tarkim, tėvynės idėjai, nei meilė lavonams nėra tas pats jausmas, kuris suriša mylinčius žmones.

Apie meilę

Tai, ką rašai apie meilę mirusiems viskas teisinga. Tik aš šiame tekste labiau norėjau akcentuoti tai, kad dauguma žmonių, bent jau mūsų kultūroje, pernelyg aktyviai auklėja, ugdo, motyvuoja ir kitais būdais bando paveikti savo artimuosius, todėl vieni su kitais kartu neįstengia išbūti daugiau nei tris valandas (pasak Yalomo Irvingo).

Apie meilės rūšis ir tėvų, auginančių vaikus tikslus reikėtų parašyti atskirą išsamų tekstą.

Sovietmečio politrukai sakydavo, jog yra trys meilės rūšys: "Tarp vyro ir vyro. - tai amorali ir nepadori meilė. Tarp vyro ir moters - tai taipogi gašli, nuodėminga ir egoistinė meilė. Ir trečioji, aukščiausioji meilės forma - tai tėvynės meilė.

Šiais laikais, naujiesiems politrukams, nepriimtina atrodo tik meilė tarp vyro ir moters:)

Vladas

Meilė ir manipuliacija

Vladai, aš viską supratau. Manipuliatorių meilė - tai nuolatinis siekimas užvaldyti, pakeisti kitą. Natūralu, kad tai išprovokuoja pasipriešinimą. O mirusys priešintis jau nesipriešins, manipuliatorius gali savo fantazijose jį minkyti tarsi molį. Visgi ir manipuliatoriaus "meilė" mirusiajam jau nebe tas konfliktiškas jausmas, kuriuo manipuliatorius represavo gyvąjį. Dabar - tik fantazijos ir nieko realaus. Bene priversi pravirkti mirusį žmogų, bene jį nugąsdinsi, bene pažeminsi?.. Ne, ne, tai jau visai kitas jausmas, visai kita būsena!

(Menuliosonata) Tai apie mane

Tai aš negalėdavau su savo tikra motina išbūti daugiau kaip 3 valandų kartu. Tai aš stengiausi ją pakeisti, ypač po to, kai ji tapo nuo manęs priklausoma. Užtat kai mirė, pastačiau jai paminklą už 10.000 litų.

Vytautas

Kadangi esu šalininkas varianto, kad mirties nėra, o tik būsenos pakeitimas kitokia, kurios mes neturim galimybės gyvi suvokti, tai mirusiesiems reik atleis, paprašyt jų atleidimo mums ir paleis, pamiršt. Jokių paminklų, gėlių, prisiminimų,mišių užpirkinėjimo, gailesčio. Netrukdyti jiems eiti savo keliu.

Apie gyvuosius

Nesuprantu, kodėl Vytautas daugiau dėmesio sutelkia į mirusius. Tekstą rašiau norėdamas atkreipti dėmesį į ydingą elgesį su gyvais mūsų artimaisiais. Norėjau pasakyti, jog nereikia ir neturime teisės, bandyti pertvarkyti kito žmogaus pagal savo poreikius. O skaitytojams atrodo labiau užstrigo mirusieji. Rašymo brokas?