Laisvieji ir pavergtieji

Kategorijos: 

 

Aš jau seniai ne alkoholikas. Gal 20 metų. Per tą laiką nemažai mano pažįstamų metė, bet po kurio laiko pradėjo iš naujo gerti. Dabar, pakalbėjęs su metančiaisiais, galiu nesunkiai pasakyti, kurie iš tiesų laisvi, o kurie nustojo tik laikinai.

Jokios mistikos

Šį sykį kalbu ne apie apie anoniminius alkoholikus. Anoniminis alkoholizmas - tai gėrimas su pertrūkiais. Kalbu apie paprastus žmones, kurie nustojo gerti patys vieni, bet paskui grįžo prie senosios gyvensenos. Su jais nemažai bendravau, kaip ir su tais, kurie tikrai išsivadavo ir jau nebesugrįš. Kol žmonės negeria, galima su jais pasikalbėti apie išgertuves ir alkoholį - niekas juk neįtars, kad "agituoju". Taip gavau itin svarbių žinių.

Šiandien man užtenka su žmogumi persimesti keliais sakiniais, ir be didelių abejonių galiu pasakyti, ar tai tikrai išsivadavęs, ar laikinai nustojęs gerti žmogus. Neprisimenu, kad būčiau kada suklydęs. Juokaudamas kartais sakau, kad esu ekstrasensas, pranašas ir panašiai. Bet tai - tik juokai.

Iš tiesų nėra jokios mistikos. Netgi esu parengęs keletą testų, iš kurių pats žmogus gali nusistatyti, ar jis tiktai išsivadavęs, ar tik laukia momento grįžti prie pamiltojo gėralo.

"Girtavimui - ne, alkoholiui - taip!"

Žmogus negeria keletas mėnesių ir nusiteikęs negerti visai. Turėjo rimtų problemų - vos neprarado darbo, vos nepaliko žmona, vos neištiko infarktas. Dabar, kai negeria, viskas tvarkoj. Tai ko jam pradėti? Ar yra kokios prasmės? Pakalbam su juo atviriau. Pasirodo, išgerti retsykiais per šventes būtų gal ir neblogai, bet kad jis nebemoka gerti. Sustotų laiku - nebūtų problemų. Kiti štai moka - išgeria kelias taureles ir eina namo. Taigi ne pats alkoholis yra bėda, bet žmogaus nesusilaikymas. Todėl geriau jis nepradės...

Bet aš žinau - pradės. Kada - tai tik laiko klausimas. Ir kuo ilgiau jis iškentės negėręs, kuo labiau bus išsiilgęs savo mylimo gėralo, tuo sunkesnis bus atkrytis.

Iš kur aš toks įsitikinęs? Ogi pažįstu ir tuos, kurie iš tiesų metė. Arba niekada nepradėjo ir net nebuvo alkoholikai. Jų požiūris į alkoholį visai kitas.

Alkoholis jiems nėra jokia vertybė ir jokia brangenybė. Taigi jokio ilgesio. O tie, kurie buvo įklimpę, turėjo problemų, bet išsivadavo, alkoholiu yra net pasibaisėję. Alkoholis jiems - absoliutus blogis, nuodai, nuo kurių nieko gero nėra ir negali būti. Ne "mokėjimas" ar "nemokėjimas" gerti, bet alkoholis, pati medžiaga ardo smegenis ir nuodija visą gyvenimą. Taip kalba laisvieji. 

O tie, kurie nustojo gerti tik laikinai, įžiūri tam tikrų girtavimo privalumų: "Išgėrus lengviau bendrauti", "Nuo sušalimo gerai", "Kartais reikia atsipalaiduoti, bet su protu"...

Matote skirtumą?

Dabar ir jūs, pakalbėję su metančiuoju, labai greit pamatysit, ar tai rimtas dalykas, ar laikina pertrauka.

Beje, ta pati taisyklė tinka ir rūkymui. Jeigu metęs rūkyti senas rūkorius nebeįžiūri jokių rūkymo pliusų, tik minusus, jis tikrai nebepradės. Nebėra "pliusų" - neliko traukos. Kas trauks, jeigu visiškai nieko gero nėra?

"Religijai - ne, tikėjimui - taip!"

O religingas, tarkime, sektos užvaldytas žmogus gali išsivaduoti? Ir kaip atskirti laisvą žmogų nuo užvaldyto? Juk vieni tampa davatkomis, įklimpsta į sektas, pavirsta fanatikais, o kitus tie pavojai aplenkia. Ar yra kažkoks esminis skirtumas, kuris lemia vienokį arba kitokį kelią?

Taip, yra šitoks skirtumas, jis giliai smegenyse, bet labai nesunkiai įžiūrimas. Žinodamas netrunki nustatyti, ar žmogaus protas tikrai laisvas mąstyti, abejoti ir tyrinėti, ar jis tik apsimeta. Būna, kad žmogus nelaiko savęs religingu, nevaikšto į bažnyčią, bet pakalbi su juo ir matai, kad tai - tik laiko ir aplinkybių klausimas. 

Tarkim, nereligingu save laikantis žmogus apsimeta laisvamaniu, susideda su ateistais, nueina į jų tinklalapius ir aštriais komentarais kritikuoja bažnyčios tarnus bei pačią religiją, nors giliai širdyje pats yra religingas. Neįtikėtina, bet tokių apsimetėlių esu sutikęs gana nemažai. Nežinau, kodėl jie imasi šito žaidimo, gal dėl mados, gal nori būti "kieti", bet visus juos labai nesunku demaskuoti. Užtenka pakritikuoti tikėjimą, ne religiją, bet patį tikėjimą, pačią skaudžiausią vietą, ir jie neiškentę pratrūksta. Ką tu darai? Kaip tu drįsti užkabinti tikėjimą?..

Kaip alkoholikui yra brangus alkoholis, taip religingam žmogui - tikėjimas. Jis gali suprasti, kad religija - žmonių valdymo forma, žiauri vergovė, išnaudojimo būdas, bet tikėjimas jam - šventas dalykas. Tikėjimas - tai dovana, tai privalumas, stiprybė. Toks religingo žmogaus požiūris, nors jis laikytų save nereligingu ir nevaikščiotų į bažnyčią.

Dabar išveskime paralelę. "Girtauti, žinoma, yra negerai, bet alkoholis iš principo nėra blogas dalykas". Tai alkoholiko požiūris. Religingas žmogus sako labai panašiai: "Negerai būti davatka ar susidėti su sektomis, bet reikia tikėti kažkuo". Laiko klausimas, kada jiedu nueis prie pavadėlio: vienas - smuklę, kitas - į bažnytėlę.

Užtat laisvas mąstyti, abejoti ir tyrinėti žmogus tikėjimo nelaikys nei dovana, nei privalumu. Juk tikėjimas - tai ne šiaip sau noras gyventi fantazijomis, tai savotiškas proto neįgalumas priimti tam tikrą informaciją, tam tikras jo apribojimas tirti, pažinti, abejoti ir susirasti tiesą. Kur jūs matėt, kad sveikas žmogus siektų neįgalumo?

Be alkoholio neįmanimas alkoholizmas, be tikėjimo nėra religijos. Labai simboliška, kad krikščionybė garbina vyną ir laiko dievo krauju. Šitie dalykai susiję ir padeda vienas kitam užvaldyti mases.