Tai - tipiškas "aukos kaltės" stereotipas. Labai panašus yra krikščionių religijos mokymas, tik jis nelaimes ir neteisybes aiškina ne "vidinėmis priežastimis", bet "prigimtine kalte" ar tėvų ir protėvių "kaltėmis". Juk gailestingasis Dievas, kuris yra Tiesa ir Teisingumas, baudžia per kelias kartas. Ne tik pavienis kūdikis, bet ir ištisos kartos gali būti Dievo nubaustos už ankstesnių kartų "nusikaltimus". Religijų tikslas aiškus - pateisinti žiaurią vergvaldžių sukurtą tvarką ir vergus paversti įsitikinusiais vergais.

 

Kartais mes iš tiesų sukeliame tam tikrus reiškinius ir esame daugelio savo bėdų priežastis. Sugebėti prisiimti atsakomybę už savo sukeltus padarinius - laisvo (nereligingo) žmogaus savybė. O religingas žmogus niekada neišsivaduos - jis laisvas negali būti jau vien dėl to, kad neskiria "vidinių priežasčių" nuo "pasiteisinimų" ir negali prisiimti realios atsakomybės už realius veiksmus.