Laukinė gamta gydo ūmų ir lėtinį patriotizmą

Kategorijos: 

Žmogui davė išspręsti nuovokumo ir kūrybingumo testą. Rezultatai buvo tik šiaip.

Po kurio laiko jam pakartojo testą. Rezultatai buvo kur kas geresni.

Iš kur atsirado skirtumas? Žmogų buvo išleidę į gamtą ir patarė ten atsipūsti. Pasirodo, gamta mus daro ne tik kūrybingesnius, bet ir protingesnius.

Štai kodėl aš, kaimo runkelis, šitoks protingas!

Tai pastebėjau seniai, daugiau kaip prieš 10 metų, kai palikau miesto nerimą ir pasirinkau vienkiemio ramybę. Rezultatai įdomūs. Štai jau treji metai Lietuva nuožmiai kariauja labai pavojingą karą, bet aš, rytais brisdamas sniegu pas kaimynus pieno, nesutinku žalių žmogeliukų, mano sode laksto kėkštai, bet ne naikintuvai, jeigu tolumoje suūžia kas nors, tai tikriausiai kaimyno traktorius, bet ne šarvuotis. O kai vasarą nuo liepto pažiūriu į ramų tvenkinio veidrodį, aš ten nepamatau homo sovietiko. Žiūriu - žmogus, ir tiek.

Kodėl taip nepatriotiškai veikia gamta? Kodėl ji nuolat grąžina į realybę, pastato ant žemės ir užgesina kliedesius?

Neurobiologai aiškina, kad tai evoliucijos padarinys. Šimtus tūkstančių metų gyvename laukinėje gamtoje, joje labai gerai prisitaikėme, ir laukinė gamta yra mūsų tikrieji namai. Laukinė gamta, bet ne vienutė daugiabučio kalėjime.

Dabar palyginkim - 200 tūkstančių metų laukinės gamtos ir 200 metų miesto triukšmo, kuris prasidėjo kartu su pramonės revoliucija. Kur mes geriau prisitaikę?

Dabar aišku, kodėl gamtoje nurimsta streso hormonai, o nuraminti smegenys ima dirbti geriau?

Et, atsibodo rašyti. Einu į sodą. Mačiau - yra obuolių. Vienas kabo tikrai.