Tikrai tikėjau, kad tai bus daugumos valdžia. Mūsų visų. Dauguma toli gražu ne visada teisi, bet mažuma galės kalbėtis su ja ir mėginti įtikinti. Daugiau kaip prieš 20 metų aš taip įsivaizdavau būsimą demokratiją. Užtat šiandien ne gėda, kad tada buvau su visais toje didžiulėje masėje, kuri naiviai siekė savo valdžios. Mes negalėjom žinoti, kuo tai pasibaigs.

Visi, žinoma, nevaldys, nėra tokių stadionų, kur sutilptų visa Lietuva. Turėsime rinkti savo (būtent - savo!) atstovus, kurie kovos už mūsų (būtent - mūsų!) interesus. Minioje interesų daug, bet išrinktieji turės reikšti tuos, kurie svarbesni daugumai. Kitaip dauguma jų neberinks. Juk didžiausi tiražai tų laikraščių, kurie geriausi tinka daugumos poreikiams, ryškiausios pop žvaigždės yra ryškiausios todėl, kad atitinka daugumos skonį. Politikai irgi turės įtikti. Štai taip labai paprastai ir aiškiai įsivaizdavau demokratijos mechanizmą, tą  daugumos svertą, kuriuo ji  diktuos savo valią valdžiai. Daugumos diktatas manęs kažkodėl negąsdino.

Man atrodo, šita valdžios legenda ir šiandien tiki absoliuti dauguma paklusnių balsuotojų, kurie vis eina ir eina į rinkimus, renka ir renka, bet niekaip neišrenka savo atstovų. Jų išrinktieji ima tarnauti bankams, monopolinėms korporacijoms, o kartais tuoj po rinkimų iš savo pagrindinių rinkėjų atima dalį pensijų, užkelia mokesčius, jeigu reikia - į ją atsuka šautuvus. Bet kitą sykį žmonės vėl eina, vėl renka, valdžios piramidėj pakeičia pavardes, bet vėl nepataiko išrinkti savų. Manau, jie eina balsuoti ne tik iš pareigos, nors patys taip sako. Juos veda giliai širdyje įlindęs tikėjimas, kad štai dabar rinkimų kabinoj kažkokiu būdu jie patirs mistinę jėgą ir valdžiai primes savo valią.

Bet rinktoji valdžia ir šį sykį paklus juos iškėlusiai ir finansavusiai mažumai - tai saujelei žmonių, kurie gali padengti visas rinkimų kampanijos išlaidas. Štai socdemas važiuoja per kaimus ir mulkina ūkininkus, kad kovos už didesnes pieno supirkimo kainas, bet po rinkimų staiga paaiškėja, kad rėmė jį pačios stambiausios pieninės. Liberalas žada pigiai paleisti elektrą ir tokiu būdu atpiginti visą energetiką, bet po rinkimų rinkėjai sužino, kad jį finansavo naftininkai. Tai kaip jis pigins elektrą ir kirs per kišenę savo geradariams? Kaip jie visi negelbės bankų, jei bankai irgi investavo į juos?

Paklusnūs balsuotojai stengiasi nesuprasti vieno labai nemalonaus dalyko: laimėti rinkimus ir atstovauti interesus yra skirtingi dalykai. Miniai gali įtikti, ne tarnaudamas jai, bet pudruodamas smegenis. Pudra kainuoja, bet rėmėjai turi iš ko. Sykį vieno partijos vado paklausiau, kokiu socialiniu sluoksniu jie remsis per tuos rinkimus,  kieno interesus žada reikšti? Vadas pradėjo pasakoti, kaip jie į savo pusę patraukė vieną populiarų šaumeną, ir dabar už juos turėtų balsuoti ne tik vyresnioji karta, bet ir jaunimas. Tikriausiai jis nesuprato klausimo apie interesus. Labai abejoju, ar žino ką nors. Ir kam? Ar neužtenka šaumeno triukų?

Kartais manęs klausia: jei netiki demokratija, norėtumei diktatūros? Daugelis nuviltų patriotų tikrai norėtų, kad juos valdytų ne mažuma, bet vienas iš tos mažumos. Vienas diktatorius būtų geriau už diktatūros tarybą? Ir tai - pasirinkimas?

Bet tai juk tas pats, kas ir anoj kabinoj balsavimo dieną!..