Sekdamas paskui tautos Patriarchą, aš irgi aplankiau Indiją.
Teikiausi užlipti ir ant piliakalnio, kur mano tikėjimo broliai karšti krikščioniai kovojo už Kristaus gailestingumo idėją, nešdami pagoniams šventąjį krikštą ir krikščionišką meilę.

Kiek čia jų žuvo, kopdami stačiu šlaitu į tikėjimo aukštumą! Tada medinių laiptelių tikriausiai nebuvo, sužvėrėję pagoniai mano protėviai nerodė krikščioniškos meilės, jie švaistėsi kuokomis, rideno žemyn ąžuolinius rąstus, o ant galvų pylė pragaro smalą.

Kodėl, už ką? Tik dėl to, kad Kristaus pašaukti vienuoliai jiems nešė taiką ir tikrą tikėjimą, mainais imdami visai nedaug niekingo žemiško turto - žemės šiek tiek, šiek tiek grūdų, gyvulių ir belaisvių. Gal dar vieną kitą jaunesnę bobą patvarkė, bet argi bėda?
Vis dėlto mes nugalėjom! Mes - tai kriščioniai, visi tie, kurie laikom save Jėzaus Kristaus sekėjais. Jau ir Žemaičių nukariavimo datą dėkingai atšventėm.

Dabar, sėdint ant krikščionių krauju aplaistyto kalno, man graudu ir liūdna, kad mano protėviai, Žemaičių bajorai, buvo ne toje pusėje. Jie kovėsi prieš krikščionybę, prieš Šventojo Tėvo siųstus vienuolius, prieš pačią Šventąją Dvasią! Koks baisus buvo jų nusikaltimas!
Jei būtų žinoję, kad aš, jų teisėtas ainis, virsiu karštu krikščioniu, tikriausiai nebūtų taip darę.
Arba nebūtų tuo patikėję.
Eikit visi nakuj, tikriausiai būtų pasakę.