Būtų labai įdomu, jeigu vieną dieną šventieji ganytojai, žodžiais paniekinę žemiškus lobius, savo pamokslus pabaigtų štai tokiu kvietimu veikti:

- Broliai ir seserys, eikite paskui mane! Aš jau išmečiau auksą, sidabrą, prabangos šlamštą, o sukauptus pinigus išdalinau vargšams! Ko mums rytoju rūpintis? Pažiūrėkit į padangių paukščius - nei jie sėja, nei pjauna, o dandaus Tėvas viskuo aprūpina. Darykit, kaip aš padariau.  Niekingą žemišką turtą pakeiskit į dvasinius lobius! Paskui mane, broliai ir sesės!..

Tai būtų pats paskutinis pamokslas. Daugiau nereikėtų įtikinėti ir auklėti, atliktų kalnai  moralės ir teologijos knygų. Visi paprasčiausiai metytų, kaip reikia daryti,