Muitininko išpažintis: aš gyvenau Lietuvos vizijoj

Kategorijos: 

Pirmąsias valstybės dienas menu kaip nuotykį. Štai mes, jauni vyrai, sėdime mašinoje ir važiuojame i Lazdijų muitinę. Pirmieji Lietuvos muitininkai. Jeigu prieš porą metų kas būtų pasakęs, kad galingoji komunizmo citadelė grius, o Lietuva be didelio kraujo ištrūks į laisvę, aš būčiau parodęs pirštu į smilkinį. O šiandien aš pats - šitos naujos valstybės tarnautojas.

Muitininkas! Pirmoji mintis - pagyvensiu dabar kaip žmogus. Pralobsiu. Juk aš kontroliuosiu krovinius!

Antroji mintis - velnias žino, kaip bus. Juk mes važiuojam į nežinią. Ką mes turime su savimi? Tik draudžiamų prekių sąrašus, leistinų prekių normas... Nieko daugiau, jokio ginklo - net pistoleto! Kai dabar pažiūriu atsisukęs atgal, į praeitį, tai suprantu, kad mes buvome tik deklaracija. Jauna valstybė, kurią dar mažai kas pripažįsta, rodo savo ambicijas: štai mūsų kariuomenė, štai mūsų muitinė...

Niekas, net CŽV, negalėjo žinoti, kas iš viso šito išeis. Sovietų Sąjungą klumpa kaip pašautas žvėris, baisi liga drasko ją iš vidaus, bet tas žvėris dar gyvas ir labai aštriais dantimis. Bet jeigu pavyks, mes būsim turtingi. Prieš mūsų akis - visai kita Lietuva. Tai nauja, turtinga šalis. Ta rojaus šalis jau visai čia pat, mes ją galim paliesti ranka.

Muitinė. Ne Sovietų Sąjungos - Lietuvos. Mūsų valstybės. Sovietų muitinė truputį toliau, ant pačio pasienio. Mūsiškė - atokiau į šalies gilumą.

Čia jau buvo šiokia tokia užtvara, paprasčiausiai užtvertas kelias nuo Lenkijos. Padaryti tokie susiaurėjimai pėstiesiems praeiti, na, kad nelįstų po du. Mane paskyrė pėsčiųjų srautus kontroliuoti.

Nuo lenkų pusės pasipylė pėstieji lyg skruzdės. Daugybė žmonių išsipūtusiais krepšiais. Daugiausiai tai buvo Lenkijos lietuviai. Prisimenu, kaip jie dzūkavo. Tada sužinojau, kad jie - tie patys dzūkai, tik kitoje sienos pusėje. Mes kratėme jų lagaminus.

Aš dar buvau žalias naujokas ir nelabai žinojau, ką galima įnešti į Lietuvą, o ko - ne, nebuvau gerai įsiminęs ir ribojamų kiekių. Tokie ilgi sąrašai - ne mano galvai. Atvirai sakant, ir pats darbas nebuvo labai prie širdies. Iš prigimties esu drovus, man ir dabar sunku įkišti nosį į moters rankinuką, o tada turėjau krėsti iki paskutinės smulkmenos. Cigaretės, gėrimai, cigaretės, gėrimai, o kas čia?.. Ar tai galima nešti į Lietuvą? Sunkiausia buvo stovėti geležiniu veidu, vaidinti labai griežtą viską žinantį muitinės pareigūną.

Aš kuisdavausi labai ilgai, už manęs susidarydavo begalinė eilė. Žmonės jau būdavo pavargę ir labai susierzinę. Pagalvokite patys: jie jau stovėjo eilėje ir prie lenkų, ir prie rusų muitinių, ir ten, ir ten jau atidavė duoklę, o dabar atsirado dar tos lietuvių užkardos. Ir čia - kilometro eilė. Kiti mus laikė vos ne apsišaukėliais, nenorėjo skaitytis, kartais pasiųsdavo ant trijų raidžių. O mes? Na, ką - mes... Pasijuntam kvailių vietoje, pagrūmojam pirštu, vėl nutaisome griežtus veidus. Atrodo, įžūliausi būdavo lenkai, man ir dabar skamba ausyse tas jų "kurva matka lycvyny". Bet dažniausiai viskas pasibaigdavo gražiuoju, jie patys man pakišdavo kontrabandinių cigarečių, visokių prašmatnių gėrimų, kartais atsiskaitydavo pinigais, ir mano eilė kaip mat pajudėdavo.

Kartais praleisdavau ir be nieko, nes iš prigimties esu jautrus žmogus, mane sukrečia ašaros. Pradeda koks keliauninkas žliumbti, kaip jam sunku, aš nebeištveriu, žinau, kad jam iš tiesų sunku, tada nutaisau griežtą veidą, surinku: "Gerai, bet žiūrėk, kitą sykį!.." Ir vėl eilė pajudėjo. Buvau pramokęs barti ir lenkiškai.

Kai dabar pagalvoju - siaube, juk tai buvo kažkoks reketo skyrius. Neprisimenu, ar mes turėjome imti kokį muitą, ar tik neleisti į Lietuvą kai kurių prekių. Bet aktų tikrai nemėgau rašyti. Kartais atimdavom kokį krepšį, atseit, konfiskuodavom, nunešdavom ir savo viršininkui, bet - neprivalomai, tik iš draugiškumo. Vargšas mūsų šefas turėjo gyventi iš kuklios vyresniojo muitininko algelės. Atrodo, kažkiek mokėjo ir mums, bet mes, Lietuvos muitininkai, tikrai dirbome ne dėl algos.

Po pamainos bendrabutyje ant kambario grindų išversdavome savo lobius ir džiaugdavomės kaip vaikai. Kartais iki pamainos galo mano krepšys taip išsipūsdavo, kad vos užtempdavau į antrą aukštą. Rankenos bet kada galėdavo trūkti.

Štai naujas gyvenimas, štai netikėta vizija! Ateitis guli čia pat, ant grindų, mes rausiamės po brangenybes. Kol nedirbau muitinėje, Malboro cigarečių nebuvau akyse matęs, o dabar nieko daugiau nerūkau. Ponai, ko išgersim šį vakarą? Nuo brendžio atšipo dantys, gal atkimšti konjako?..

Dar niekada nebuvau toks patriotas. Nauja Lietuva man jau nebuvo miglota svajonė, aš viena koja stovėjau šitoj svajonių šaly. Bet kai budėdavom naktį, mums visiems drebėdavo kinkos.

Omonas. Tas žodis nueidavo iki pat kojų. Medininkuose jie nepagailėjo nė vieno. Kada tie žvėrys užlėks pas mus? Kokį vidurnaktį? O gal paryčiais? Ar spėsiu pamatyti, kaip spiečius kulkų lekia į mano krūtinę? Ir ką mes beginkliai mirdami turėsim daryti? Šauksime LIETUVA, LIETUVA?..

Kad ir koks esu patriotas, bet ne tiek, kad norėčiau būti sušaudytas. Kai mane grąžino į Vilnių, pasijutau saugiau.

O, Vilnius! Nebereikia sakyti - Tarybų, tai jau Lietuvos sostinė. Tada atrodė, kad šita svajonių šalis niekada nesibaigs.

Mane paskyrė į geležinkelio stotį. Tikrinti keleivių krepšius čia daug paprasčiau. Atsimenu, su savo ryšuliais pasirodė kinai. Iš Gariūnų turgaus jie nešė maišais kosmetiką ir krovė į keleivinius vagonus. Tokie mandagūs ir besišypsantys pataikūnai, jie jau ir pinigus turi paruošę iš anksto, o aš - toks geraširdis, sukalbamas imlus vaikinas. Tas darbas man jau pradėjo patikti, kartais su vienu draugu kolega ateidavome padirbėti ir išeiginėmis.

Muitininkų pažymėjimus mes juk turėjome!

Tada dar nebuvo ramūs laikai, ir negalėjai žinoti, kas su kuriais. Štai po stotį trinasi uniformuotas milicininkas ir skersakiuoja į mus. Ar jis už tą, ar už aną Lietuvą?

Turbūt - už aną, nes prieina ir sako irzliu balsu:

- Ką jūs čia darot?

O mes - išdidžiai:

- Muitininkai.

Ir parodom muitininkų pažymėjimus. Tai buvo pati didžiausia mūsų gyvenime padaryta klaida. Galėjome apsisukti ir nueiti savo keliais, ir tas patrulis mums nieko nebūtų padaręs, bet patys pakišom tuos pažymėjimus. Jų tiek ir bematėm.

Milicininkas paėmė mūsų dokumentus ir patraukė pas muitinės viršininkę.

- Eime su manim, - pasakė.

Mūsų viršininkė nustebo ir labai pasipiktino:

- Kokį velnią čia darote per išeiginę?

Neturėjome ką pasakyti. Na, taip ir anaip, išėjome paslampinėti... Aišku, nepatikėjo. Visa laimė, spėjom paslėpti pinigus. Aš savo saują banknotų buvau užkišęs už kojinės. Iki paskutinio siūlo nekratė. Bet nepaliko ramybėj.

Mus atidavė šeštojo skyriaus žvėrims. Tada pamačiau, kas yra jie - profesionalai. Tai tokie užkietėję tardymo specai... Nežinau, gal iš KGB, gal iš anos milicijos. Lietuva jau buvo valstybė, ir vakarykščiai priešai puolė į jos tarnybas. Seni šnipai, prokurorai, teisėjai, tardytojai susėdo į naują valstybę - nepajuokausi. Po jų tardymo išeidavau visas išsunktas, toks absoliučiai bejėgis.

Bet neišdaviau draugo. Draugas - manęs.

Nieko mums neįrodė. Bet nebeleido dirbti.

- Išeikite patys, - pasakė.

Ką mums daryti? Spyriotis ir laukti, kada šeštojo skyriaus šnipai suseks, kada uždės antrankius, pasodins dešimčiai metų?

Tapo aišku - mums ne vieta šitoj svajonių šaly. Dabar čia dirba kiti. Abejoju, ar liko bent vienas mėgėjas iš tų pavojingų laikų...

Giminės priekaištavo: kam jūs ėmėt vieni, nesidalijot su vyresniaisiais? O iš kur mums reikėjo žinoti? Pagalvokite patys: valstybė jauna, vadinamosios "atkatų" sistemos dar nesukurta, daug kur - atsitiktiniai mėgėjai, nemažai idealistų. Tada mums niekas nesakė: pasiimkite sau dešimtadalį, o devynias dalis atiduokite savo brigadininkui, tas vėl pasiliks dešimtadalį, o devynias dalis perduos aukščiau, ir taip iki pačių valstybės viršūnių. Kas kiek nutvėrėm, tiek ir turėjom. Žinoma, chaosas negalėjo tęstis ilgai. Tokia piniginga vieta - ne mums...

Už tuos pinigus, kuriuos surinkau, dirbdamas muitininku, nusipirkau brangų motociklą "Java". Po kelių mėnesių pavogė. Viskas.

Ar man apmaudu dėl to? Nežinau. Neseniai susitikom su tuo draugu, pakalbėjom. Apėmė toks nepaprastas jausmas, nežinau, gal tai draugiškumas. Džiaugsmas, kad vienas kito neišdavėme. Juk mes patyrėme tokį dalyką! Kada kūrėsi Lietuva, daugelis mūsų draugų susikūrė ateities viziją, tokią svajonių Lietuvą, kurios niekada nematys. O mes buvom tenai! Nors ir neilgai, nors tik metus su trupučiu, bet gyvenom tenai, toje turtingoj šaly, toje Lietuvoj, į kurią patenka nedaugelis.

Dabar mes - paprasti mirtingieji. Aš - darbininkas. Darbo kol kas turiu. Gyvenu kaip visi, paprastoj Lietuvoj, mūsų visų šaly. Ką padarysi.

P.S. Tai ne mano, tai muitininko išpažintis. Aš niekada nedirbau muitininku. Šią istoriją tik užrašiau.

Komentarai

deimantukas

Va per tokius muitininkus ir kitus nesąžiningus valstybės tarnautojus nepriklausoma lietuva ir neatsistoja ant kojų.

Nebera Lietuvos , isibegiojo.

VIenas sauja banknotu , kitas tvartuka , ezeriuka , zemes sklypuka , isidalinot Lietuva kibirais . Isvoget Tevyne , slykstu, tfu. Dabar tauta issilakste , bjauru gyvent visuotinam skurde , smaugiamiems svogeriu monopoliju .
Taskas . Nusmurges Stalinas tiek desimtmeciu veze , treme ,stengesi....ir snipstas. Atejo patriotai ir tauta bega pati ...

Sandra B.

Va čia taip bent esė. Reikia daugiau tokių istorijų! Oi, ne per tokius muitininkus Lietuva atsidūrė ten, kur atsidūrė. Atsidūrė per mus visus, kiekvieną, nes kiekvienas galim pasipasakoti, ką "gero" nuveikėm (arba būtent - NEnuveikėm) prieš, per ir po perversmo...

Auka nėra kalta

Nežinau, kaip tu, Sandra, bet aš tikrai nesu kaltas dėl to, kad korumpuoti dėdės užvaldė valstybę.:)

Neprisiimu jokios atsakomybės už amerikiečių kariuomę, kuri Afganistane atkūrė opiumo aguonų plantacijas, pargabena nuodus krovininiais armijos lėktuvais, o paskui mafijos tinklais platina po visą pasaulį, padedant mūsų valstybės struktūroms, nuodija ir mūsų vaikus. Neprisiimu jokios atsakomybės nei už galingąją policiją, nei už muitinę, nei už kitas mafijai tarnaujančias valstybės struktūras.

Tai, ką darė šitie vaikinukai, kuriuos gimstanti valstybė pastatė reketuoti prekeivių, yra palyginti juokas. Man ši muitininko istorija pasirodė įdomi tuo, kad ji rodo pačią valstybės pradžią, pačią blogio užuomazgą, patį blogio (valstybės) gemalą. Atkreipk dėmesį - tas muitininkas buvo pernelyg naivus ir patiklus vaikinas, kad būtų tikęs gerai organizuotai valstybės banditų struktūrai. Aišku. mes visi, kurie gyvenom tada, kažkiek prisidėjom prie šitos valstybės atsiradimo, mes kažkiek rėmėme šitą pabaisą, kuri dabar iš mūsų atima pensijas, gimtuosius namus ir paskutinę viltį ramiai pabaigti gyvenimą. Bet ar galėjom žinoti?..