Štai toks rezultatas. Kas kūrena malkomis, durpėmis ar akmens anglimis, žino, kaip sudėtinga kartais būna įkurti pečių. O man tai jau ne problema. Nei šakaliukų skaldau, nei degaus skysčio perku. Net popieriaus neprireikia!

Daryti savotišką "sausą spiritą" iš parafino - ne mano idėja. Internete paskaičiau, kaip gudručiai karštame parafine išmirko popierines servetėles, popierinius rankšluosčius ar tualetinį popierių, o kai primirkęs popierius atvėsta ir sukietėja, jį naudoja už prakurą ar net už kurą kur nors ekstremaliomis sąlygomis, tarkim, kokiame žygyje. Nedidele skiaute tokio prakuro galima išsivirti ne tik kavos, bet ir puoduką sultinio. Galų gale, juo labai paprasta įsikurti didelį laužą!

Ta mintis man labiausiai patiko. Juk per vieną vakarą galiu pasidaryti sauso prakuro visam šildymo sezonui. Iš pradžių ir aš skystame parafine mirkiau popierines servetėles ir popierinį rankšluostį. Tada supratau, kad galima viską daryti daug paprasčiau, neperkant popieriaus. Turiu išsidžiovinęs kavos tirščių, kuriuos naudoju šašlykinei įkurti. O jeigu juos pamerkčiau karštame parafine, paskui supilčiau į kokias formeles?

Išėjo gražios juodos plytelės, panašios į šokoladukus.  Dega gerai.

Tačiau kavos tirščių daug nepririnksi. O jei pamėginus pjuvenas?..

Vienas draugas jų davė visą maišą. Jis vasarą savo bitynui iš sausų lentelių darė avilius. Sausas medis - sausos ir pjuvenos. Jų net džiovinti papildomai nereikėjo. Ir štai rezultatas:

Juodi "šokoladukai" - tai iš kavos tirščių ir parafino darytas prakuras, o balti briketai - tai medžio pjuvenų, parafino ir kiaulės taukų mišinys.

Kam taukai? Parafinas yra gana brangi medžiaga, o taukinės už centus gali pirkti kilogramais. Ir taukai, ir parafinas dega gerai, tačiau vieni taukai gerai nesukietės.

Lydytus kiaulės taukus aš naudoju ir maistui, iš jų darau muilą. Lydymas man nekainuoja nieko: trobą šildyti reikia, viryklė kas dieną dega. Užkaičiu ant jos puodą su vandeniu, sumetu taukinę, net nesupjaustęs jos.  Vanduo verda, taukai tirpsta, o kai visas vanduo išgaruoja, taukų temperatūra pakyla, kresnos ima ruduoti. Tai ženklas, kas darbas baigtas, puodo dugne vandens nelikę. Viską iškošiu metaliniu kiaurasamčiu. Samtyje lieka kresnos - skanus dalykėlis, taukai išbėga kiaurai į puodą.

Kodėl taip detaliai pasakoju? Esu girdėjęs, kad žmonės mėgina taukus lydyti keptuvėje, o paskui guodžiasi, koks tai ilgas, sunkus ir nemalonus darbas. Na taip, stovėti prie keptuvės ir nuolatos maišyti spirgus, kad jie nesviltų, nėra didelis malonumas. Užtat sudėjus taukinę į puodą su vandenių viskas labai paprasta.

Štai turim taukų. O iš kur parafinas? Jo galima pirkti, bet galima ir dykai prisirinkti šiukšlių konteineriuose prie kapinių. Kai kurie išmesti indeliai būna beveik pilni. Nesvarbu, jei purvini, žemėti. Aš tuos indelius sudedu į didelį puodą, užpilu vandeniu ir užvirinu. Parafinas labai lengvai išsilydo. Tai riebalas, jis plaukioja vandens paviršiuje. Purvai lieka apačioje. Atvėsus vandeniui, viršuje susidaro švaraus parafino skritulys. Bitininkai panašiai lydo ir vašką.

Dabar parafiną pasveriu. Štai šis gabalas svėrė pusantro kilogramo. Dedu antra tiek kiaulės taukų, viską kraunu į puodą, kaičiu ant ugnies. Karštas parafinas su karštais taukais labai gerais susimaišo.

Belieka imti formeles, berti ten pjuvenas, pilti parafino ir taukų lydinį, gerai išmaišyti. Kad išeitų tvirtesni briketai, mišinį šiek tiek paspaudžiu šaukštu.

 

Kupinas formeles padedu šaltai, paprastai išnešu lauk. Rytą randu tvirtus briketus, kurie labai nesunkiai iškratomi iš formelių. Supjausčius mažais kubeliais, užteks visai žiemai ir liks. Jau ir draugams daviau.

Koks turi būti pjuvenų ir parafino/taukų santykis? Patarčiau eksperimentuoti. Kuo daugiau pjuvenų, tuo lengviau briketą įdegti, tačiau jis pasidaro trapus. Kuo daugiau parafino, tuo briketas kietesnis, jis dega ilgiau, bet sunkiau jį uždegti degtuku. Tokiu atveju prireikia dujinio žiebtuvėlio.