Aliui Sakiniui parodžiau pirmąjį savo eilėraštį.

- Na, kaip? - paklausiau, laukdamas pagyrimo.

- Žodžių daug. Labai daug žodžių, - pasakė Alius Sakinis ir padėjo plaktuką į šalį.

- Visai ne. Klausyk:

Mažas berniukas

Išbėgo į pievą

Ir paklausė dangaus:

Kas yra draugystė?

- Kodėl mažas, kodėl berniukas? - paklausė Alius. - Ar negalėtų būti didelis, ir ne berniukas, o vyras? Ar jis taip negalėtų paklausti?

- Tiesą sakant, galėtų.

- Tai išbrauk pirmą eilutę. Kitas klausimas: kodėl jis išbėgo į pievą? Ar negalėjo išbėgti į kelią, į mišką, į kalnus?..

- Gerai, išbrauksiu antrą eilutę.

- Ir kodėl paklausė dangaus, o ne medžio, ne žemės, ne paukščio?

- Taip, supratau. Išbraukiau. Bet juk klausimas mano prasmingas: "Kas yra draugystė?"

- Žinai ir klausi? O jei ne, tai iš kur ištraukei, kad ji iš tiesų - draugystė? Jeigu žodis neturi prasmės, jį geriau sąžiningai išbraukti.

-Bet juk nieko nelieka!..

- Kodėl? Poezija liks, - nuramino Alius Sakinis ir paprašė palaikyti vinį.

Kitą dieną nusprendžiau labai įsižeisti.

Vėl nuėjau pas jį.

-Aliau, štai tu rašai: lijo, langu tekėjo lašas. Ar negalėjo snigti, už lango lakstyti snaigės?

- Ne, negalėjo.

- Kodėl?

- Iš kur aš žinau? Jei lijo, jei langu tekėjo lašas, matyt, negalėjo kitaip.