Į mįslių vakarą atėjo ir Alius Sakinis.

Visi susėdo didžiojoje skaityklos salėje ir sakė mįsles. Vienas užmena mįslę - salė turi atspėti. Laimės tas, kuris pasakys daugiau neįmintų mįslių.

Šitaip turėjo būti.

Pagaliau atėjo Aliaus eilė.

Jis atsistojo ir pradėjo sakyti.

Jo mįslė buvo ilga:

Jis visagalis ir begalinis - amžinas ir neaprėpiamas.
Jis nematomas ir negirdimas, nepačiupinėjamas ir nepamatuojamas. Gali Jį tik jausti.
Jis nenupiešiamas, neišdrožiamas iš medžio, nenulipdomas iš molio ir neišliejamas iš metalo.
Jis neuždaromas kokiuose nors namuose ir nesuvaldomas, jis nesustabdomas.
Visgi atsiranda žmonių, kurie Jį nori nupiešti, išdrožti, nulipdyti, išlieti, uždaryti ir sustabdyti. Daug kas giriasi galįs Jį valdyti, bet visa tai - melas.
Jis negailestingas ir nepermaldaujamas - turi su Juo susitaikyti. Daug kas mėgina jam nepaklusti, maištauja, priešinasi Jam iki paskutinio atodūsio. Galiausiai jie visi pralaimi.
Jis mylimas ir nekenčiamas, Jo bijo ir laukia. Visiems Jo mažai, netgi tiems, kurie Jį nori paneigti ir nepaklusti.Jis nenusakomas. Niekas negali įrodyti, ar Jis iš tiesų yra, ar tai - tik mūsų idėja. Nežiūrint į tai, ar Jis tikras, ar išgalvotas, mes be Jo prarastume orientaciją ir pasiklystume.

- Kas tai galėtų būti? - paklausė Alius, baigęs tiradą.

Visi sėdėjo nuščiuvę. Kiekvienas žinojo, apie ką eina kalba, bet nedrįso sakyti.

- Tai Dievas, - pagaliau ištarė bibliotekos vedėja.

- Taip, jūs visi atspėjot, - sušuko Alius Sakinis. - Tai Laikas!

Žmonės susižvalgė, o Alius nelaukdamas pradėjo kitą mįslę:

- Mes tikim, kad Jis visagalis, todėl Jis valdo kiekvieną iš mūsų.
Jis suveda mus ir supriešina, o kai naktį būname dviese, jis dažnai įsitaiso tarp mūsų.
Kada būnam vieni, jis lieka mūsų širdy.
Todėl jis stiprus - gyvena mūsų tikėjimu.
Jis leidžia mūsų įstatymus ir davė moralės kodeksą.
Jisai - daiktų ir žmonių, ir viso gyvenimo matas. Jis pamatuoja ir žemę, ir vandenį, nustato kiekvieno iš mūsų vertę.
Jis sudrebina bankus, nušluoja akcijų biržas, sustabdo fabrikus, sukelia riaušes, šventuosius ir pasaulinius karus.
Jis mažą padaro didelį, o patį didžiausią paleidžia basą.
Mes nieko negalim be Jo padaryti - nei pastatyti namo, nei užauginti žmogaus, nei patekti į Seimą, nei palaidoti mirusio…

- Tai pinigas!.. - pagaliau suprato kažkas, ir visi patenkinti sušurmuliavo: - Taip, pinigas, žinoma, pinigas!..

- Jūs visiškai teisūs! - pareiškė Alius Sakinis. - Tai mūsų Dievas!..

Visi nutilo, bet niekas nedrįso ginčyti.

Nors Alius sakė, kad jie atspėjo, žmonės buvo kažko nepatenkinti.

- Dabar - trečioji mįslė! - paskelbė Alius.

- Gana! - neiškentęs sušuko žmogus juoda apykakle. - Užtenka šitų durnysčių!

- Užtenka, užtenka! - sušurmuliavo žmonės. - Tai mįslių vakaras, o ne balaganas!..

Jie buvo kažko išsigandę, o baimė pasisuko į neapykantą.

Jei būtų kiti laikai, jį būtų apmėtę akmenimis arba prikalę prie kryžiaus.

Tos mįslės būtų brangiai kainavę.

- Nenorit, nereikia, - pasakė Alius, atsisveikino ir išėjo.

Alius išėjo - paliko mįslė. Kas ta, trečioji?..

Gal tai Mirtis?

Gyvenimas?..

Meilė?

Ko nepasakė Alius?

Stovim prie kapo ir sakom: galėjome jo paklausyti.

Dar tebebuvo Laikas.