Kategorijos:
Motina paėmė puodą ir tarė:
- Tai paskutinis puodas.
Ji sirgo sunkia liga. Pasibaigs puodas, ir ji iškeliaus.
Alius norėjo ginčyti, bet ji pasakė: ne!
Kažkur iš sielos gelmių jai atėjo šitas žinojimas.
Kiekvieną sykį su baime ji imdavo puodą ir matė - puodas tuštėja.
Sūnus nenorėjo valgyti, motina vertė verste.
Jis valgė ir trumpino mamos gyvenimą.
- Taip reikia, - sakė jinai.
Vaikai alina savo mamas.
- Tai stebuklingas puodas? - klausė sūnus.
- Aš nežinau, - sakė mana. Ji manė - stebuklų nebūna.
- O jei stebuklingas? - svarstė sūnus. - O jei neišseks?..
"O jei?.." - pagalvojo mama ir nusipurtė.
Ne!
Daktarai nepagydė - kam save varginti? Kam ta kvaila viltis?
"O jei?" - vis lindo mintis.
- Tikrai stebuklingas, - kalbėjo sūnus. - Tu pažiūrėk!
Netrukus ji pastebėjo, kad puodas senka lyg ir lėčiau.
Gal taip tik atrodo? Juk valgo kaip valgę.
Bet puodas seko lėtai.
Jis tarsi nustojo sekti.
- Ar aš nesakiau? - kalbėjo sūnus.
"O Dieve!" - stebėjosi motina.
Taip jie gyveno.
Ji buvo visai silpna, o puodo dar buvo daugiau nei pusė.
Ar tai ne stebuklas?
Kiekvienas rytas - kitoks, kiekviena diena - tik tau.
Kiekvienas žingsnis - keista dovana. Juk būtų seniai mirusi...
Bet ji gyveno! Ėjo lėtai, bet ėjo, kentėjo dažnai, bet džiaugėsi.
Ji užkaitė ugnį, paėmė puodą. Rankos truputį drebėjo.
Oho, koks sunkus!
O Dieve!.. Ar tik ne sūnaus darbas?
Puodas slydo iš rankų. Lengvesnį būtų pakėlusi.
- Ai! - sukliko mama.
Parėjęs sūnus rado negyvą. Mama gulėjo šukių krūvoj.
Tikėjimas dužo vienu sykiu.
- Įpyliau per daug, - suprato sūnus. - Galėjau nusemti...
Puodas tikėjimo buvo ne jai.
Trečdalį būtų pakėlusi.
Naujausi komentarai