Motina paėmė puodą ir tarė:

- Tai paskutinis puodas.

Ji sirgo sunkia liga. Pasibaigs puodas, ir ji iškeliaus.

Alius norėjo ginčyti, bet ji pasakė: ne!

Kažkur iš sielos gelmių jai atėjo šitas žinojimas.

Kiekvieną sykį su baime ji imdavo puodą ir matė - puodas tuštėja.

Sūnus nenorėjo valgyti, motina vertė verste.

Jis valgė ir trumpino mamos gyvenimą.

- Taip reikia, - sakė jinai.

Vaikai alina savo mamas.

- Tai stebuklingas puodas? - klausė sūnus.

- Aš nežinau, - sakė mana. Ji manė - stebuklų nebūna.

- O jei stebuklingas? - svarstė sūnus. - O jei neišseks?..

"O jei?.." - pagalvojo mama ir nusipurtė.

Ne!

Daktarai nepagydė - kam save varginti? Kam ta kvaila viltis?

"O jei?" - vis lindo mintis.

- Tikrai stebuklingas, - kalbėjo sūnus. - Tu pažiūrėk!

Netrukus ji pastebėjo, kad puodas senka lyg ir lėčiau.

Gal taip tik atrodo? Juk valgo kaip valgę.

Bet puodas seko lėtai.

Jis tarsi nustojo sekti.

- Ar aš nesakiau? - kalbėjo sūnus.

"O Dieve!" - stebėjosi motina.

Taip jie gyveno.

Ji buvo visai silpna, o puodo dar buvo daugiau nei pusė.

Ar tai ne stebuklas?

Kiekvienas rytas - kitoks, kiekviena diena - tik tau.

Kiekvienas žingsnis - keista dovana. Juk būtų seniai mirusi...

Bet ji gyveno! Ėjo lėtai, bet ėjo, kentėjo dažnai, bet džiaugėsi.

Ji užkaitė ugnį, paėmė puodą. Rankos truputį drebėjo.

Oho, koks sunkus!

O Dieve!.. Ar tik ne sūnaus darbas?

Puodas slydo iš rankų. Lengvesnį būtų pakėlusi.

- Ai! - sukliko mama.

Parėjęs sūnus rado negyvą. Mama gulėjo šukių krūvoj.

Tikėjimas dužo vienu sykiu.

- Įpyliau per daug, - suprato sūnus. - Galėjau nusemti...

Puodas tikėjimo buvo ne jai.

Trečdalį būtų pakėlusi.