Mudu su Alium sėdėjom bulvare ant suoliuko ir žiūrėjom, kaip lekia praeiviai.

- Girdėjau, tu žmones pažįsti? - paklausiau. - Ką apie tuos pasakytum?

- Apie kuriuos? Apie tuos,  kurių čia nėra?

- Kaip nėra? Štai jie skuba po darbo: vienas su berete, kitas su skrybėle, ana moteris neša rankinuką, vyras tempia pintinę…

- Kuris su pintine, jis tikriausiai mauna į traukinį ir mintyse jau nulėkęs į geležinkelio stotį. Bijo, kad pavėluos, todėl vos spėja paskui savo mintis. Moteris puola namo - jai rūpi išvirti valgį. Jai sunku prisiminti, ko yra šaldytuve, o ko nėra, todėl labai nervinasi.

- Vadinasi, jie namuose arba stotyje?

- Nemanau. Nuėjęs į stotį, keleivis prapuls ir atsiras kitoje vietoje - gal traukiny, kuris dar neatvyko, gal tame mieste, į kurį mintyse nuo vakar važiuoja. O moteris, namuose virdama valgį, mintimis dar pakeliaus po parfumerijos krautuvę.

- Tai kur juos surasiu?

- Niekur, - skėstelėjo rankomis Alius Sakinis. - Jų paprasčiausiai nėra.

Mudu dar pasėdėjom. Kūnai lėkė pro šalį. Daugybė storų ir plonyčių kojų, ilgų ir trumpų sijonų, o žmogaus nebuvo nė vieno.