Rūpesčiu pečiaus neiškūrensi

Kategorijos: 

- Petrai, tai tu sakai, kad rytojum nereikia rūpintis? - paklausė mano pažįstama.

 

- Taip, tai didžiausia kvailystė, - atsakiau tvirtai.

 

 

- O žiema? Irgi ne?.. - jos akyse blykstelėjo gudri kibirkštėlė.

 

 

- Žinoma…

 

 

- Tada eime!

 

 

Ji nusivedė mane link malkinės.

 

 

- Kas čia? - parodė į atlapotas duris.

 

 

Malkinė buvo beveik pilnutėlė. Kelis savaitgalius pjoviau ir skaldžiau malkas, o Vincas gabeno karučiais ir krovė į rietuves. Taip dailiai, lygiai sudėjo, kad išėjo beveik kūrinys.

 

 

- Eime toliau, - ji pasivedė mane už daržinės. - Kas čia?

 

 

Už daržinės riogsojo krūvos nesupjautų malkų. Aštuonios didelės krūvos. Kai valiau mišką, nemaniau, kad jų šitiek išeis. Mėginau skaičiuoti, kelioms žiemoms turėtų užtekti - trijoms, keturioms, gal penkioms? Paskui numojau ranka - koks skirtumas? Kitos žiemos galiu ir nesulaukti…

 

 

- Tai žiema nesirūpini? - materiškės balse pasigirdo triumfo gaidelė. - Nė truputėlio?

 

 

- Visiškai ne! O ko turėčiau?

 

 

- Tai ką čia darai?

 

 

- Ar nematai - skaldau malkas! - nusijuokiau.

 

 

Tada pasiėmiau kirvį ir sugrįžau prie kaladės. Šiandien buvau galvojęs rinkti obuolius ir nešti į rūsį, bet obuoliai dar ne visi prinokę. Obuoliams laikas bus kitą savaitę. O dabar laikas skaldyti malkas.

 

 

Naujasis kirvis sunkus, labai ilgu kotu. Užsimojau truputėlį per daug, tikriausiai per daug, jis labai greitai lekia artyn į kaladę, sminga į kelmą tarytum į molį, medis sutraška, toks tarsi sprogimas, viena kelmo dalis lekia per kiemą, o kita su baisiausiu trenksmu duoda į malkinės sieną.

 

 

Bach!..

 

 

Per visą kūną nubėga vos juntama bangelė.

 

 

Jėga!..

 

Viskas dabar, šitą akimirką. Jokio kito laiko nėra.

Komentarai

Malkos

Kuo toliau skaitau Petro mintis tuo sunkaiu padeti ipada i sali. Tikrai idomus puslapis, skaitineju kaip gera knyga. O del malku taip tik mintis kilo, jeigu visi letuvos zmones pradetu kurenti malkomis per kiek laiko sukurentumem Lietuvos miskus, ar jis greiciau augtu negu musu poreikiai, arba dar idomiau butu suzinoti viso pasaulio mastais.

Miškų tu neišgelbėsi :)

Aš tau patarčiau pirma pasirūpinti ne Lietuvos miškais, bet savo dvasine būsena ir vaduotis iš nerimo. Lietuvos miškai auga daug greičiau, negu reikėtų mūsų poreikiams, didžioji miškų dalis, tavo žiniai, yra eksportuojama. Bet jeigu ir ištaisysi žinių spragas, tai menkai tepadės - tada apims nerimas dėl šaltinių ir upių, kuriose kada nors gali pasibaigi vanduo, dėl saulės, kuri gali užgesti, dėl paukščių, kurie gali išskristi...

Bet jeigu nuo abstrakčių fantazavimų imtum krypti prie konkrečių dalykų, prie tokių, kuriuos tikrai gali pajusti ir net pakeisti, tada baimės praeitų savaime. Tada valgysi dešrą ir nedrebėsi, kad dešra žemėje pasibaigs, skaldysi malkas ir nesuksi galvos, ar Zimbabvės miškai dar neišnyko.