Vienoj turtingoj šaly, kur kiaulės taupyklės svėrė po toną, o bankų valdytojai spjaudėsi šimto litų banknotais, prie banko vartų tupėjo grynaveisliai finansų sargai ir saugojo maišą su pinigais. Rytais eidami žmonės paklausdavo savo sargų:
- Ar maišas yra?
- Yra, yra, - atsakydavo jiems apsauginiai. - Maišas yra - būkite ramūs!
Vieni įdėdavo dar pinigų, kiti šiaip nueidavo ramūs.
Vieną rytą sargai prasikrapštė akis ir sušaukė spaudos konferenciją.
- Yra anekdotas iš mūsų gyvenimo, - pasakė vyriausias visų sargų sargas. - Mes visą kadenciją saugojom maišą su pinigais, didvyriškai gynėm nuo priešų šalies, bet štai neišmanėliai skleidžia kalbas, kad mes pramiegojome maišą, ir jį nušvilpė mums iš panosės! Nesąmonė tai, pats įžūliausias šmeižtas! Štai, maišas yra, pasiimkite jį!
Taręs šituos žodžius, vyriausias finansų sargybinis sviedė į salę didžiulį ir platų maišą.
- O pinigai? - nustebo spaudos konferencija. - Maišas juk tuščias!
- Aš ir sakau - anekdotas, - paaiškino sargas.
Žmonės nustebę tylėjo. Jie nesuprato humoro.
- Maišą taigi išsaugojom!
Bet žmonės nesijuokė, kiti kažko pravirko.
- Ar nesupratot, kur anekdotas? - mėgino padėti vaikinai iš apsaugos. - Mes taip didvyriškai saugojom maišą, rizikuodami savo gyvybe, kas rytą pasverdavom, darėm svorio auditą, pildėm žurnalą ir darėm visus reikalingus darbus, o jeigu kas, būtume galvas padėję dėl jo! Rytą žiūrime - maišas tuščias!.. Beveik keturių milijardų - tarsi nebuvę!..
Sargai kvatojo vieni. Būtų buvę juokinga visiems, jei būtų nušvilpę sargybinių pinigus.
Bet anekdotas - ne tai.
Žmonės išteisino savo geradarius ir paliko sargauti dar vieną kadenciją.