Pagaliau išsiviriau naminio muilo. Turiu galvoje tikrai naminį, o ne tą muilą iš muilo, kurį žaisdami verda kiti mėgėjai. Mano muilas nuo pradžios iki galo yra naminis.

Jeigu trobą šildote ugniakuru, ant kurio įmanoma užkaisti puodą su vandeniu, jūs irgi galite išsivirti pigaus naminio ir odai labai draugiško pelenų šarmo muilo su glicerinu. O jeigu ant jūsų viryklės galima užkaisti du puodus, tai idealu. Ant vienos skylės kaitinsit pelenus ir ruošite šarmą, ant kitos virsite muilą.

Pirmiausia reikėtų žinoti, kas yra muilas. Muilas - tai šarmu paveikti riebalai. Šiaip riebalai atstumia vandenį, bet paveikti šarmu jie ima traukti ir vandenį, ir kitus riebalus arba šiaip kokius nešvarumus. Taigi muilo molekulė pasidaro jungiančioji grandis tarp vandens ir riebalų - ji įkimba į riebalus ir į vandenį, o kai vanduo stipria srove plauna šalin, nutempia paskui save prisikabintus riebalus ar kitus nešvarumus.

Taigi naminiam muilui reikia šarmo ir riebalų.

Fabrikuose naudojamas natrio (kietam muilui) arba kalio (skystam muilui) šarmas. Namuose muilo galima išsivirti pelenų šarmu. Pelenuose yra kalio, taigi muilas bus skystesnis. Bet ir sveikesnis, nes jame liks glicerinas - "šalutinis" vertingas, odai labai draugiškas produktas, kurį fabrikai paprastai atskiria ir panaudoja kitoms reikmėms.

Pelenų šarmas padaromas, ant pelenų užpylus verdančio vandens. Tą užpilą plastmasiniame inde galima palikti stovėti kelioms dienoms, retsykiais jį pamaišant. Tačiau procesas bus žymiai greitesnis, jei pelenus nerūdijančio plieno ar emeliuotame puode kaitinsit ir vis pamaišysit. Aukštoje temperatūroje medžiagos tirpsta greičiau. Jokiu būdu nenaudokit aliuminio puodo! Aliuminis netinka, nes šarmas jį ėda. Pernai, darydamas verdantį pelenų šarmą kanalizacijai plauti, vieną labai greitai apdirbau.

Gerai pavirinę pelenus, leidžiame jiems nusistoti, paskui atsargiai nupilame vandenį ir dar perkošiame. Turime skaidrų šarmo tirpalą. Jis nėra pakankamai stiprus, todėl reikės daugiau.

Šarmą galima stiprinti, vis pilant jį ant kitų pelenų ir vis kaitinant. Galiausiai, išgarinus visą vandenį, liks gryni sauso šarmo milteliai. Grynas šarmas yra labai pavojingas, degina odą, aš nepatarčiau juo žaisti. Radau saugesnį ir paprastesnį būdą.

Pasidaręs pirmają šarmo tirpalo porciją, įpyliau į ją pusantros stiklinės saulėgrąžų aliejaus ir pradėjau virti. Nuo verdančio šarmo aliejus pasikeitė, atsirado šiek tiek putų, bet vanduo buvo sau, o riebalai - sau. Šarmas per silpnas. Pamažu vanduo nugaravo, likę vieni verdantys riebalai ėmė spjaudytis, tada įpyliau naują šarmo porciją. Taip viename puode dariau šarmą, kitame viriau muilą. Ir taip - pusę dienos. Masė darėsi vientisesnė, virdama ėmė šiek tiek putoti. Putos - pirmasis muilo požymis.

Nakčiai dar pripyliau į riebalus šarmo, kad būtų pilnas nuodas, įmečiau į krosnelę malkų ir nuėjau gulti.

Rytą krosnelė buvo užgesusi, vanduo išviręs, o puode radau rusvos spalvos tirštoką košę. Tai buvo muilas! Jis ir kvepėjo pirktiniu ūkišku muilu.

Pakabinau šiek tiek košės, užpyliau vandens. Muilas neturi konfliktuoti su vandeniu. Tirpsta, pamaišiau - putroja! Glitus, riebokas, bet su vandeniu nusiplauna lengvai.

Ar mano muile neliko šarmo? Šarmas graužia rankas, sausina odą. Kas išbandys? Tikras mokslininkas savo darbą turi bandyti pats ant savęs. Mano vienas pirštas su žaizdele. Įkišus į pelenų šarmą, labai skaudžiai degina. Dabar įkišau į savo muilą. Visiškai nieko!

Turiu pasakyti, visai malonu tokiu muilu nusiplauti rankas. Jos net "padrėko". Mat mano muile paliko glicerinas, toks riebalas, kuris traukia vandenį. Mano sausai odai - pats tas! Daugiau - jokių kremų.

Muilo košė dar buvo šilta, tai joje ištirpinau šaukštą medaus. Kvapas iškart pagerėjo. Sako, medus dar ir sveika odai.

Supyliau savo muilą į dėžikes ir palikau nokti. Nesukietės - velniai nematė. Skystas muilas man visai gerai. Indams plauti atskiesiu pelenų šarmu, kad geriau ėstų riebalus. Arba įbersiu šiek tiek valgomosios sodos. Jau išbandžiau. Daugiau - jokių feirių!

Manau, kvapnesnius muilus galima būtų išsivirti iš kokių eterinių aliejų, bet aš kitą porciją virsiu iš kiaulės taukų - jų išsilydau labai pigiai, o virdami, skirtingai nei augaliniai aliejai, jie nekeičia savybių. Dėl kvapo dėsiu medaus, šaltmėčių, kokių pumpurų.

Tokio muilo gamyba man nekainuoja papildomų sąnaudų - ugnį kūrenti ir trobą šildyti vis tiek reikia, taigi gali kartu virti naminis muilas iš labai pigių kiaulės taukų ir visokių dykų žolelių.

Tokį muilą žmonės virė senų senovėje, paskui pamiršo, taigi pamirštą išradimą teko išrasti iš naujo. Manau, atsiras gudručių, kurie dar ir patobulins.