Šiluma gali būti pigesnė

Kategorijos: 

Prie šilališkių Grinių namo akį patraukia ant stulpo pritaisytas saulės kolektorius. Jis įdomus tuo, kad sukasi apie savo ašį, sekdamas paskui saulę. O namo rūsyje įrengtas dujų generatorius, kuriuo šeimininkas švariai ir patogiai kūrena pjuvenas.

 

Saulės kolektorių vandeniui šildyti Alvydas Grinius nusipirko prieš dvejus metus. Tai modernus ir gana efektyviai saulės energiją siurbiantis vakuuminių kolbų kolektorius, bet ir kainuoja nemažai. Už 1,8 kvadratinio metro sekciją šeimininkas sumokėjo beveik du tūkstančius litų. Du kvadratiniai metai saulės kaitinamo ploto didesnei šeimai nėra labai, bet jeigu pirksi antrą sekcija - jau beveik keturi tūkstančiai... Kada atsipirks visa įranga?

 

Padidinti saulės kolektoriaus galingumą Alvydas sumąstė ne pirkdamas dar vieną sekciją, bet efektyviau išnaudodamas turimą. Saulės kolektorių jis pritvirtino ne ant stogo arba sienos, bet ant specialiai įkasto stulpo ir sukonstravo įrenginį, kuris sukioja kolektorių paskui saulę. Šviesdama tiesiai į baterijos plokštumą, saulė geriau kaitina vandenį.

 

- Tai labai paprastas įrenginys, - sako Alvydas. - Yra šiek tiek elektronikos, bet jį labai nesunku pasidaryti iš palydovinės antenos sukiojimo mechanizmo.

 

Saulės kolektorius Griniams turėtų atsipirkti per ketverius. Skaičiavimas labai paprastas: trijų ar keturių asmenų šeima, kaitindama vandenį įprastu elektriniu šildytuvu, per mėnesį vidutiniškai sunaudoja elektros vidutiniškai už 100. Saulės kolektoriai Lietuvoje efektyviai veikia apie pusę metų, vadinasi, įrenginys kasmet sutaupo apie 500 litų. Praeis ketveri metai, kol atsipirks du tūkstančiai.

 

- Didžiausia bėda, kad viskas, kas ekologiška, Lietuvoje yra nepaprastai brangu, - sako Alvydas. - Internete mačiau, kad tokį kaip mano saulės kolektorių kitose šalyse galima nusipirkti perpus pigiau. Daugybė mūsų žmonių naudotųsi nemokama šaulės energija, bet juos atbaido nežmoniškos įrenginių kainos.

 

 

 

 

 

 

Grinių namuose yra dar vienas gudrus įtaisas, kuriuo šeimininkai kūrena palyginti pigias pjuvenas ir šildo namą.

 

Kas mėgino pjuvenas kūrenti paprastose krosnyse, tie žino, koks tai vargingas darbas. Pjuvenos sunkiai dega, pilnos pakuros neprigrūsi, o kai vis darinėji ir darinėji dureles, dūmai ir smalkės plūsta į patalpą. Be to, nuo pjuvenų lieka daug degėsių, dažnai tenka valyti pečių.

 

Alvydas surado būda išvengti šitų nepatogumų. Kūrenti pjuvenas jo namuose netgi švariau ir patogiau, nei malkas ar kitą kietą kurą.

 

Kažkada jiedu su nagingu meistru Sigitu Pipiru (daug kas jį Šilalėje pažįsta kaip gerą suvirintoją) vienoje parduotuvėje aptiko švedišką pečių su dujų generatoriumi. Instrukcijoje buvo parašyta, kad juo galima kūrenti pjuvenas ir kitas smulkias medžio gamybos atliekas. Vyrai iškart suprato, kad tai puikus dalykas, bet kai pamatė kainą, jiems pasišiaušė plaukai - už tokius pinigus tada buvo galima nusipirkti dviejų kambarių butą...

 

- Sigitas nupirko pardavėjoms saldainių, ir tos leido nusikopijuoti brėžinius, - prisimena Alvydas. - Nuo to ir pradėjome. Principinė schema ir naudojimo instrukcija - tai ne detalus gaminio aprašymas. Buvo vargo, kol pavyko atkurti matytą daiktą. Iš tiesų tai ne mūsų, bet švedų išradimas - mes jį paprasčiausiai nukopijavome.

 

Dujų generatoriai pradėti gaminti devynioliktojo amžiaus pradžioje,. jų idėja palyginti paprasta: generatoriaus pakuroje malkos, durpės, akmens anglis ne dega, bet smilksta, o smalkės, kurios yra ne tik nuodingos, bet ir degios dujos, tais laikais buvo deginamos dujinėse viryklėse, krosnyse, dujiniuose gatvių žibintuose, vėliau - ir vidaus degimo varikliuose. Dvidešimtajame amžiuje, pradėjus naudoti naftos produktus, dujų generatoriai buvo beveik pamiršti.

 

Grinių namuose smalkės gaminamos iš pjuvenų. Iš didžiulio metalinio kubilo (apie 400 litrų talpos) pjuvenos patenka ne tiesiai į krosnį, bet į nedidelį šamotinėmis plokštėmis išklotą kvadratinį įrenginį, kur užsidega, bet gerai įsidegti negali, nes negauna pakankamai oro. Taigi pjuvenos smilksta, o smalkės keliauja į paprasčiausią kieto kuro krosnį, kur dega melsva liepsnele.

 

Taip kuras sudega kur kas geriau, nei degtų krosnyje, lieka kur kas mažiau pelenų ir šlako, rečiau reikia valyti pečių. Be to, toks kūrenimo būdas dar ir švarus bei patogus: paprastai pjuvenų kubilą Griniai prikrauna vieną sykį per parą ir tik labai šaltomis dienomis krauna po du sykius.

 

O ar pigus toks šildymo būdas?

 

Alvydas traukia pečiais:

 

- Sunku pasakyti, kaip yra dabar. Anksčiau, kol pjuvenų galėdavai gauti dykai ar pusdykiai, tai buvo be galo pigus kūrenimo būdas. Manau, kad ta visa įranga man jau seniai atsipirko. Dabar, kai dėl padėjusios paklausos pjuvenų kaina gerokai pakilo ir vos nepavijo malkų kainos, būčiau linkčs kalbėti ne apie pigumą, bet apie patogumą. Juk pjuvenų nereikia pjaustytis, skaldyti ir džiovinti, jomis papildau kubilą, negesindamas krosnies ir neatidarinėdamas durelių, pečius be perstojo gali kūrentis visą mėnesį, palaikydamas namuose pastovią temperatūrą.

 

Nors mėgsta naujoves ir moka konstruoti, į tokią savamokslių kūrybą Alvydas žiūri gana skeptiškai:

 

- Iš tiesų visa tai - dviračio išradinėjimas, o pavieniai savamoksliai niekada neprilygs profesionalams išradėjams bei inžinieriams. Sakyčiau, tai vargo kūryba: gerų modernių dalykų neįstengiam nupirkti, todėl esame priversti patys eksperimentuoti ir iš naujo klampoti kitų seniai nueitais takais. Būtų protingiau, jei kiekvienas galėtume dirbti savo vieną konkretų darbą ir uždirbti tiek, kad visus kitus daiktus įstengtume nusipirkti. Kitose šalyse, kur valstybė remia atsinaujinančias energijos rūšis, paprastam žmogui išradinėti seniai išrastų dalykų nereikia. Lietuvoj - atvirkščiai. Visa, kas ekologiška, čia kainuoja nežmoniškus pinigus. Nežinau, kodėl taip yra, bet Lietuva stengiasi ne taupyti, bet švaistyti energijos išteklius. Matyt, nauda energetikams... - sako Alvydas Grinius.

 

 

 

Komentarai

Labai sudomino

Kiek sudetinga kazka panasaus susikonstruoti prie turimo paprasto, kieto kuro, peciaus? Negasdina tas peckuriaus darbas (kai kas kelias valandas eini pakurstyt), taciau labai norisi grizus po darbu rast siltus namus. Dumoju kaip prie turimo Viadrus peciaus galima but pajungt pjuvenu, medzio drozliu ar medzio cipsu padavima, kad bent jau darbo valandom pecius palaikytu degima ir be abejo, kad butu saugu. Kur kas but lengviau visa tai montuot pasinaudojus jau kazkieno sukaupta patirtimi.
Mielai lauksiu patarimu dindarius@gmail.com arba cia i komentarus. Is anksto ACIU.

Šiluma gali būti pigesnė

Labai sudomino sitas straipsnelis,todel iskilo toks klausimelis gal galetumete ideti peciaus principine ir smulkesne schema,o taip pat ir daugiau nuotrauku . Butume labai dekingi.

Tai daug kam aktualu ir pritaikoma

Tai daug kam aktualu ir pritaikoma. Lauksim jusu detalesnio paaiskinimo, ypac su svarbiomis smulkmenelemis :)

Šiluma gali būti pigesnė

Sveiki, perskaicius jusu straipsneli apie svediska peciu(duju generatoaiaus tipo)iskilo vienas prasymelis, gal yra galimybiu gauti brezinuka apie si peciu, nes svainis noretu pasidaryti, jis metala virina neblogai. O ir butu neblogai jeigu pridetumete ir brezinuka apie saules kolektoriu, domintu jo pajungimas, sukimo mechanizmas.
Butume labai dekingas