Štai naujiena iš giedro dangaus. Daktaras sako: geriau užeik, pokalbis ne telefonu.
Man jau aišku, kalba bus apie kraujo tyrimus. Būtų geri - sakytų iškart.
Toks naujas, toks keistas jausmas, kad sunku su juo susitaikyti. Tėvui buvo lygiai taip pat. Bet jis nesusitaikė. Jis sakė: man šito negali būti.
Jis butų gyvenęs ilgiau, jeigu būtų bent bandęs gydytis. O kaip gydysies, jeigu laikai save sveiku ir tau vėžys negali įkibti?
Velnias griebtų, geriau, kad neilgai. Kad nebūčiau šimto metų našta Vincui.
Kad jau pabudau ir neina užmigti, geriau įsijungsiu internetą ir ką nors paskaitinėsiu. Vien apie tai galvoti - tai jau mazochizmas.
"Atmink, kad mirsi", - skaitau juodaskvernio žodžius.
Tai bent sutapimas!
"Atmink, kad mirsi..."
Ar tas bažnyčios šakalas yra jautęs mirties alsavimą?
Negi jis tikrai bijo, kad žmonės pamirš numirti ir pasiliks gyvi, tarsi Koščėjus Nemirtingasis?
- Tu dar nesiruošk į kapus, - kitą dieną ramina daktaras.
"Atmink, kad mirsi", - neišeina man iš galvos.
- Jeigu tik pradžia, tai dar ne nuosprendis, - tikina daktaras. - Tik nepradėk savęs laidoti!
"Atmink, kad mirsi".
Daktaras siunčia į rimtesnes klinikas. Reikia rimtesnių tyrimų.
- Dar yra šansų, - sako jis.
"Atmink, kad mirsi".
Įdomu, ar bažnyčios šakalai kanda ir savo brangiausiems žmonėms? Ar šakalui gali būti žmonių, kurių jis nekamuotų?
Nauji tyrimai dar blogesni.
- Bet tai dar ne viskas, - ramina mane Šiauliuose.
"Atmink, kad mirsi",- tai jau maitėdos žodžiai.
Jeigu daktarai pasakytų aiškesnę datą, galėčiau susiplanuoti paskutiniuosius metus. Kokia prasmė kankinti save ir kitus, kai nieko daugiau nebeliks?
Eutanazija būtų visai normali išeitis.
"Atmink, kad mirsi".
Velnias griebtų, kiek apie tai?..
Bus laikas - bus eutanazija. Dabar laikas į šiltnamį. Aš turiu berti sėklas ir tam, ir kitam derliui. Ir dar pasodinti serbentų krūmą, tarsi sulaukčiau uogų. Apie uogas galvoti sveikiau, negu apie mirtį. Gyvenimas šimtą sykių geriau už religiją.
Arba ramiai gyvensiu, kiek liko, arba kamuosiu save mirtimi. Arba sėsiu, sodinsiu, statysiu, arba laidosiu gyvą save.
Arba apginsiu paskutinį savo pyrago kąsnį, arba maitėdos apkartins jį mirtimi.
Tokia aiški, tokia paprasta mintis!
Kiekvienas bažnyčios maitėda - mano asmeninis priešas.
Kiekviena bažnyčia - gyvybės votis.
Votis, pasirodo, piktybinė!