"Snoro" byla: sliekų ir motyvų beieškant

Kategorijos: 

Kaip ten buvo su "Snoro banku"? Šiandien Lietuvą kamuoja dvi nuomonės. Vieni sako, kad banką nacionalizuoti būtinai reikėjo, norint apsaugoti indėlininkų interesus ir išvengti dar didesnių nuostolių. Kiti tvirtina, kad valdžios žingsniai tik pakirto veikiantį banką ir atneš dar didesnių nuostolių žmonėms ir šalies ūkiui. Viešos diskusijos nenutyla antra savaitė.

Lietuvos valdžia laiku ėmėsi veiksmų, nacionalizuodama vieną didžiausių šalies bankų „Snoras“, teigia Europos Komisijos atstovas. Už ekonomiką atsakingo eurokomisaro atstovas Amadeus Altafajus Tardio sako, kad jie palaiko ryšį su Lietuvos valdžia norėdami būti tikri, kad laikomasi visų taisyklių ir kad nacionalizavimas neiškreipia vidaus rinkos.

Tuo metu ekonomistė Margarita Starkevičiūtė sako, kad kitose Europos Sąjungos šalyse su kapitalo trūkumu susidūrusių bankų problemos paprastai sprendžiamos kitam bankui perimant sunkumų patiriantį banką ir padidinant šio įstatinį kapitalą. M. Starkevičiūtės teigimu "Žinių radijui", nacionalizavimas – kraštutinis ir itin retas ES bankų sistemos reiškinys. Jos manymu, „Snoro“ banko nebuvo būtina nacionalizuoti ir ši nacionalizacija Lietuvai kainuosianti daug.

Nacionalizuodama banką, valstybė paprastai siekia pratęsti jo tęstinumą ir išvengti didesnių nuostolių. Žodžiu, ji ne stabdo veiklą, bet ją sutvarko, padaro injekciją ir vėl privatizuoja. Su "Snoru" atsitiko kitaip. Nacionalizavusi banką, Lietuvos valdžia skiria jo laikinąjį administratorių už 140 tūkstančių litų mėnesinę algą, tas atvažiuoja su visa patarėjų svita ir po kelių dienų sukalba bankui amžiną atilsį. Atliekant šią operaciją, banko vadovai buvo išvykę, vienas - į Angliją, kitas - į Ukrainą ir negalėjo įvykdyti reikalavimo atvykti per vieną dieną. Arba toks momentas parinktas tyčia, arba patys bankininkai pajuto pavojų ir davė į kojas. Arba - paprasčiausias chaosas. Toks variantas mūsų valstybėje irgi įmanomas.

Nacionalizavus banką, jo nušalintasis prezidentas bei valdybos pirmininkas Raimundas Baranauskas "Respublikos" laikraščiui pripažino, kad bankas turėjo problemų, bet jo nacionalizavimas tik pablogino situaciją: "Aš jau esu visiškai įsitikinęs, kad „Snoro“ nacionalizacija įvykdyta visiškai tam nepasiruošus. Bankas nejautė lėšų stygiaus, netrūko ir grynųjų pinigų - visi bankomatai buvo pilni. Vyko bendradarbiavimas pagal kasdieninius sandorius su kitais šalies bankais, su bankais kontragentais užsienyje. Prieš nacionalizavimą veikė visos tarptautinių bankų kortelių sistemos. Tačiau svarbiausia - „Snoro“ bankas gavo visas įplaukas, visus mokėjimus, tai gali patvirtinti ir tų dienų balanso patikrinimas".

Jeigu bankomatai buvo pilni banknotų, tai kodėl buvo iškart žmonėms pranešta, kad išsigryninti per dieną bus galima tik iki 500 litų? Vėliau pasakyta, kad „Snoro“ padaliniai pradės dirbti pirmadienį, po to - gal tik ketvirtadienį... Pasitikėjimas banku krito, jis pradėjo nebegauti įplaukų. "Kuris banko klientas, kurių buvo aibė, mokės į banką, kurio veikla yra apribota, jis net nacionalizuotas? - viešai klausė R. Baranauskas. - Todėl šiandien turime nuolat tik blogėjančią situaciją - visiškai sustojo įplaukos į nacionalizuotą banką. Bankas, negaunantis įplaukų, yra pasmerktas, todėl šiandien svarbu nepradelsti nė vienos valandos".

Pagaliau lemties valanda išmušė - pasitąsius pusantros savaitės, bankas skelbiamas nemokiu, jam keliama bankroto byla. R. Baranauskas tvirtina kreipęsis ir į banko laikinąjį administratorių, ir į Lietuvos banko valdybos pirmininką, siūlydamas savo pagalbą gelbėti banką, bet sulaukęs labai šaltos reakcijos. Įvyko tai, kas buvo gerai suplanuota?

O štai buvęs didžiausias „Snoro“ akcininkas Vladimiras Antonovas prieš suėmimą interviu „Respublikai“ spėjo pasakyti, kad "be politinio spaudimo banko nacionalizuoti būtų buvę neįmanoma".

Jis tvirtina,kad banko finansinė padėtis iš tikrųjų nebuvusi tokia bloga: " Juk bankas iki tol nė vieno pinigų pervedimo neužlaikė. Šiandien tai, kas atsitiko, - košmaras. Aš pusę amžiaus bankuose dirbau ir žinau - vieną kartą banką uždarius, jo atidaryti niekada nebepavyks".

Jeigu Lietuvos valdžia ryžosi sukurti "košmarišką situaciją", pakirsdama pasitikėjimą banku ir jį galutinai sunaikindama, turėjo būti koks nors motyvas. Kas tai galėtų būti?

V. Antonovas tvirtina, kad didžiausia jo ir jo partnerio klaida buvo įsigyti... "Lietuvos ryto" akcijų. "Nemanau, kad tai galutinė ir svariausia priežastis nacionalizuoti banką. Bet tai vis dėlto mano ir mano verslo partnerio klaida. Tai faktas", - prieš pat savo suėmimą neabejojo V. Antonovas. Skamba kiek netikėtai, bet žinant didžiosios žiniasklaidos įtaką politinėms manipuliacijoms, tai gali būti ir ne visai fantastika. Juk didžiausias šalies dienraštis šiuo metu yra atsidūręs dviprasmiškoje situacijoje. Galingiausios politinės bei finansinės jėgos visada norėjo valdyti ir propagandą.

Oficialus mūsų valdžios aiškinimas daug paprastesnis: bankui teko kelti bankroto bylą, bes kitos išeities nebuvo. „Lietuvos banko valdyba šį sprendimą grindžia tuo, kad, banko administratoriui pateikus savo išvadas, mes pamatėme tai, ko tikrai nesitikėjome išvysti. Tai yra – turtas yra sumažėjęs maždaug 3,4 mlrd. litų. Įsivaizduokite: turto vertė nuo beveik 8 mlrd. litų susitraukė 3,4 mlrd. litų“, - aiškino Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas ketvirtadienį po Lietuvos banko valdybos posėdžio.

Laikinasis banko administratorius Simonas Freakley nustatė, kad banke yra dingę apie 3,4 mlrd. litų. Tai - 1,2 mlrd. litų vertybinių popierių, apie 600 mln. litų užsienio bankuose. Dingo ir 550 mln. litų investicijos į lengvatinių mokesčių šalies Kaimanų fondus, taip pat beveik 600 mln. litų prarasta dėl blogų paskolų, kurioms nebuvo suformuoti atidėjiniai, vardijo V. Vasiliauskas. "Snorą" jis pavadino net ne banku: "Iš principo tai buvo ne bankas. Susidūrėme su galimai nusikalstama veika, ties  kuria dirba teisėsaugos institucijos. Tikiuosi, asmenų, kurie prisidėjo prie galimai nusikalstamos veiklos, atžvilgiu teisingumas bus įvykdytas,“ - pridūrė V.Vasiliauskas žurnalistams.

Žodžiu, šalies valdžia ne stabdė banką ir ne pribaigė jį, bet mėgino gaivinti, bet po nacionalizavimo sužinojo tokių dalykų, kad ėmėsi skausmingesnės operacijos. Informacinį karą tarp valdžios ir banko šiuo metu laimi valdžia. Jos ir galimybės kitos: Lietuvos prašymu Londone suimti V. Antonovas ir R. Baranauskas, abu paleisti už kelių šimtų tūkstančiu eurų užstatą.

"Dar pavasarį pastebėjau, kad banke vyksta kažkas negerai, - "Šilalės artojui" sakė Seimo narys Remigijus Žemaitaitis. - Bankas taip plėtė savo paslaugas, kad pritrūko apyvartinių lėšų. Neužsitikrino, kad investicijos duos laukiamą pelną, o tada ėmė ieškoti "greitų pinigų" - leisti obligacijas, žadėdamas didelius procentus. Dar pavasarį "Snoras" per savaitę parduodavo obligacijų už kelis šimtus milijonų litų, tačiau jų nedraudė. Man tai pasirodė įtartina ir priminė senoką, bet Lietuvoje dar nepamirštą "Sekundės" banko istoriją, kuomet šalies valdžia užmerkė akis ir leido aferistų bankui nunešti savo tautiečių santaupas. Apie savo nuogąstavimus pranešiau finansų ministrei bei Lietuvos banko valdybos pirmininkui, gavau formalų atsakymą: žiūrime žiūrime, stebime stebime... Nežinau, kur jie žiūrėjo ir ką jie stebėjo, jeigu visą istoriją reikėjo pabaigti bankroto byla".

Šį sykį apvilti indėlininkai turi šansą atsiimto bent dalį santaupų. Nuo ketvirtadienio, kai priimtas Lietuvos banko sprendimas kelti "Snorui" bankroto bylą, prasideda 30 dienų terminas, per kurį reikia grąžinti indėlininkams apdraustas sumas. Šis terminas baigiasi prieš pat Kalėdas. Adventas tampa ne tik Ganytojo, bet ir savų pinigų laukimu.

"Nuolatinė baimė ir nežinia, - sakė prie "Snoro" skyriaus pakalbintas jo "tipiškas", kaip pats sakė, klientas Olegas. - Visa mano alga "Snore", bet neturiu nė skatiko. Ne gyvenimas, o amžinos krizės. Šiandien niekas kitas man daugiau nerūpi: kada atgausiu pinigus? Ar juos išvis atgausiu?"

R. Žemaitaitis sako, kad "Snoro" sąskaitoje pinigus turėję žmonės ar įmonės patenka tarp apdraustųjų indėlininkų ir savo sumas gaus iš draudimo fondo. Bet - ne visas. Indėliai apdrausti tik 100 tūkstančių eurų. Kas turėjo pasidėjęs didesnę sumą, didesnės negaus. Asmeniniam indėlininkui tai būtų labai daug, tačiau įmonėms pusketvirto tūkstančio litų nėra didelės sumos. Ką daryti įmonėms, kurios "Snoro" sąskaitose turėjo po milijoną ir daugiau? Laukti bankroto bylos baigties. Kai bus išparduotas banko turtas, kažkas gal liks ir jiems. Nieko kito nelieka ir neapdraustų obligacijų savininkams.

Pasak finansų ministrės Ingridos Šimonytės, indėliams kompensuoti neužteks indėlių draudimo fonde esančių 4,2 mlrd. litų, todėl valstybei teks prisidėti savais pinigais – skirti 2,5 mlrd. litų. Tačiau tai - toli gražu ne visi nuostoliai, kuriuos patirs šalies ūkis ir žmonės. Jau dabar vieni negali atiduoti skolų o kiti - jų atsiimti, vieni negali atsiimti algų, o kiti neturi iš ko jų išmokėti. Panašu, kad po šitos aferos seks nauja bankrotų banga, būriai bedarbių vėl patrauks į darbo biržas arba į emigraciją.

"Visoje toje istorijoje yra vienas keistas aspektas, - sakė "Šilalės artojui" R. Žemaitaitis. - Jeigu banko situacija buvo tokia bloga, reikėjo iškart jam skelbti bankroto bylą, kam tada žaisti nacionalizavimą? Bankus kontroliuojančios šalies institucijos nieko nežinojo ir be svetur pasamdyto administratoriaus nieko negalėjom matyti? Ne, jos turi visas galimybes matyti! Štai kodėl aš neatmetu ir politinių motyvų tikimybės. Nepamirškim, kad "Snoras" atstovavo rusiškam kapitalui, o dabartinė šalies vadovybė nuolatos mėgsta parodyti, kad jam čia ne vieta. Kaip ten bebūtų, labiausiai yra apmaudu tai, kad nuo tokių štai politinių pasistumdymų ar neišmanymo vėl kenčia patys mažiausi ir labiausiai neapsaugoti Lietuvos žmonės - tie, kurie šiandien paliko be algos ar pensijos, o rytoj gal paliks ir be darbo."

Gali būti, visų "Snoro" bylos šešėlių mes niekada nesužinosim. Ją užvedęs šalies elitas giriasi savo "ryžtingais veiksmais" ir vos ne žygdarbiu. Bet jeigu tikrai iš prižiūrėtojų panosės nušvilpta pusketvirto milijardo litų, tai nelabai didelis žygdarbis. Už svetimus pinigus tokį žygdarbį galėtų atlikti bet kas.