Nepražiopsokim Naujųjų metų. Sutikim kaip pridera.

Kiek sykių ėjome jų pasitikti! Ėjome ten, ėjome ten, bet vis nesutikome. Rytą pabusdavom labai pagiringi, tuščiomis galvomis, burna degdavo tarsi Sachara, o Naujieji metai būdavo jau atėję.

Kai buvom vaikai, stengėmės neužmigto. Buvo labai įdomu, kaip jie atrodo.

Bet nepamatine. Vienu metu buvau pradėjęs įtarti, kad jokių Naujųjų metų nėra. Kaip ir Kalėdų Senio ar demokratijos.

Užtat yra kalendorius, kuris viską padaro. Mes savo uošvės, žmonos ir prezidentės šitaip neklausom, kaip kalendoriaus. Kalendoriui paklūsta lėktuvai, laivai, traukiniai ir netgi rajonų merai. Laikas pakilti ir laikas skęsti, laikas kandidatuoti ir laikas šunims šieko pjauti.

O mums visada ir su visais laikas gyventi. Tai ir yra baisiausia.

Vieni nueina, kiti ateina. Naujieji randa prarastą laiką, mėgina taisyti senųjų klaidas, bet kol padaro tą ir aną, jų pačių laikas pasibaigia. Panašiai - ir politikoj. Ateina dar naujesni, stveriasi už galvų: prarasta šitiek laiko! Kai pažiūri į vyriausybės kadenciją, visas laikas - šuniui ant uodegos.

Mokslas dar nėra iki galo nustatęs, ar laikas tikrai egzistuoja, ar tai - tik žmonių išmonė. Jeigu nueisi pas valdininką, tai jis pasakys, kad laiko nėra. Jeigu paliksi jam savo skubų užsakymą, tai jis neskubės, nes laiko yra į valias. Aš pats po savo ilgų stebėjimų esu pastebėjęs, kad laikas toks pat reliatyvus, kaip pinigai. Darbdavys už valandėlę darbo moka šitokius pinigus, o samdinys, šitiek laiko vergavęs, gauna centus.

Visi esame matę, kad laikas eina, bėga ir lekia, bet niekas nėra tiksliai nustatęs jo greičio. Metai pralekia tarsi diena, o štai laikas nuo algos iki avanso, nuo pensijos iki pensijos arba nuo algos iki pašalpos eina kur kas lėčiau. Būna, kad laikas visai sustoja. Dažniausiai - prieš pat algas.

Laikas nelygu laikui. Pirmadienis - pats geriausias permainų metas. Nuo pirmadienio metame gerti, rūkyti ir viršsvorį. Aš nuo pirmadienio paprastai pradedu mankštą, bet esu pastebėjęs, kad galima pradėti ją ir nuo rytojaus. Kaip tik nuo rytoj pradėsiu mankštas, imsiu laikytis dietos ir mesiu negerą įprotį keiktis. Tegu velniai!..

Pačių didžiausių reformų laikas yra Naujieji metai. Naujieji - visai kitas laikas, visai kitas gyvenimas. Daugiausia žmonių nuo sausio pirmosios meta gerti, rūkyti, pradeda laikytis dietos, ima mankštintis, vakarais apsisprendžia skaityti knygas, o vietoj televizoriaus duoda žodį žiūrėti savo vaikus. Tai iš tiesų stebuklingas metas. Aš pats nuo šitos sausio pirmosios ne tik pradėsiu mankštintis, rytais bėgioti po mišką, bet ir apribosiu maistą, mesiu rūkyti, liausiuosi išsisukinėti nuo darbo ir pakeisiu visą gyvenseną. Nuo kitų metų aš kas savaitę tvarkysiu namus, lankysiu rimtuosius koncertus, pakeisiu supuvusį daržinės stogą, sode išpjausiu pasenusias obelis ir sutvarkysiu žemės dokumentus. Aš tai darau kasmet. Be to, mes su draugu kasmet nuo sausio pirmosios metame plempti alų ir užsirašome į anglų kalbos kursus.

Jeigu ne permainos, kas tada būtų Naujieji? Tai būtų diena, ir tiek. Net neatkreiptume dėmesio. Patikėkit, šitas pavojus tikrai yra. Jeigu ne raketos, ne tostai, ne oficialūs sveikinimai, jie patyliukais prasmuktų į mūsų gyvenimą kaip pelės į biudžetą. Kai mes su vaikystės draugu aplankėme kitą vaikystės draugą, tas malė aguonas Kūčių vakarienei. Jis buvo labai pagiringas, toks pagiringas, kad apsisprendė nuo sausio pirmosios pakeisti visą gyvenimą ir susirasti darbo. Nėra jokios abejonės, būtų taip ir padaręs. Visa bėda, jau buvo ne Kūčios, bet Trijų karalių diena. O kur jūs esate matę, kad mestų kas gerti per Tris karalius? Per Tris karalius laikas pamiršti, ką sakėm prieš sausio pirmąja. Ar grauši save visus metus?

Ar lauksi visus metus, kada išsipildys tavo draugų ar gerbiamos vyriausybės linkėjimai? Mes žinom ir patys, kad laikas dabar kitoks, kitokios problemos, kryptys ir Briuselio kvotos. Kritimas yra, bet stabilizuojasi, krizė seniai stabili, o šviesa tunelio gale išjungta dėl laikinų sunkumų. Jeigu staiga pasikeistų kas nors, kaip pasikeičia Seimas ar Vyriausybė, būtų sunku susigaudyti. Mes jau pripratę prie staigių kainų kilimų, bet staigaus algų pakilimo jau negalėtume pernešti. Šiemet algos su karučiais tikrai nereikės važiuoti. Migrantai negrįš ir nepakels vėjo, rinkimų linkėjimus visi pamirš, užtat pernykščio sniego rezervai gali būti padidinti. Nėra taip blogai, kad rytoj negalėtų pakilti akcizas.

Yra pastebėta, kad laikas genda kaip pienas, nuosavas vyras ar vyriausybė. Daug kas prisimena, kad anksčiau laikai buvo daug geresni. Tada ir saulė buvo šviesesnė, ir pusnys didesnės, ir vištos didesnės. Anksčiau vištos buvo kaip dabar kokia prezidentė, o bitės buvo kaip vištos ir medų nešdavo naščiais. Iš savo praktikos esu pastebėjęs, kad tada moterys buvo šimtą sykių gražesnės. Tada pažiūri, būdavo, į kokią gražuolę, kraujas kaip mat užverda, širdis ima daužytis kaip pneumatinis kūjis. Dabar žiūrėk nežiūrėjęs - nė krust.

Štai kodėl kyla pagunda kaip nors sustabdyti laiką. Jeigu laikas sustotų, nei kainos, nei mokesčiai jau negalėtų kilti, algos daugiau nemažėtų, nebėgtų tolyn tarsi vaivorykštė laukiamas ir nesulaukiamas pensijos amžius, o televizorius jau nepraneštų dar baisesnių naujienų. Be jokių valdžios nutarimų pati savaime sustotų migracija, o lietuviai jau neištirptų kaip sniegas Europos Sąjungos rinkoj. Sustotų netgi infliacija, ir bankuose liautųsi tirpti karstui padėtos viso gyvenimo santaupos. Gal net mirtis neateitų, o tada nereikėtų sukti galvos, kaip ten po mirties. Ar ten iš tiesų yra dar didesnis pragaras, ar patį didžiausią pragarą metėme čia?

Jeigu turit kas nors įsigijęs laiko pultelį ir galit įjungti laiko stabdžius, aš siūlyčiau to nedaryti. Pagalvokite patys: jeigu sustabdytume laiką, valdžios kadencija jau niekada nesibaigtų, mes niekada neturėtume kito premjero, o Uspaskichas taip ir liktų nenuteistas. Daugybė rajonų taip ir liktų senų konservų dėžutės, mes niekada nesulauktume gerbiamo mero griūties, o amžina prezidentė skalbtų ir skalbtų rinkėjams ausis, kam tie išsirinko ne jos pažiūrų Seimą. Užtektų vieno amžino laikraščio, tarkim, vieno aukštuomenės kronikos numerio, bet kaip nuobodu būtų matyti vis tuos pačius įkyrėjusius vieno ir to paties mero neblėstančius veidus! Net mano kaimynas, baisus parazitas, kuris vogė, nešė ir prisiplėšė. ir tas niekada nebankrutuotų!..

O baisiausia - mums niekada nesibaigtų naujametinės pagirios. Ar apie tai pagalvojot?

Tai ir sakau - tegu Naujieji praeina. Nestabdykime laiko, stumkime, kiek tik įmanoma, tegu ateina geresnis metas. Mums, lietuviams, mirties jau nereikia bijoti. Esu girdėjęs, kad tie, kurie atlaikė Andriaus Kubiliaus laikus, bus atleisti nuo pragaro, o kas per klaidą pateks, tie pasijus tarsi kurorte ar kokiame švedų kalėjime. O tų, kurie ištvėrė privatizaciją, minimalią algą ir šilumos kainas, net sieros rūgštis nebeveikia. Mūsų jau neįveiks nei PVM, nei VMI, nei dar didesni akcizai. Man atrodo, kad šita karta nesunaikinama.

Tai ko mums bijoti, jeigu ištvėrėm tokius laikus?

Už tai ir išgerkim. Išgerkim už tai, kad tie besibaigiantys metai būtų patys blogiausi. Tada kiti, naujieji, blogesni jau nebebus. Po šitų laikų kiti bus tik geresni.

O paskui, nuo sausio pirmosios, gyvensim kitaip ir mesime gerti.