Vienoj žmonių karalystėj gyveno trys broliai. Du buvo protingi, o trečiasis apie tai negalvojo. Protingieji broliai buvo dar ir turtingi, o trečiajam visko užteko.

 

Vieną dieną jie užvalgė genetiškai modifikuotų produktų ir visi trys numirė.

Atsipeikėjo prie dangaus vartų ir iš karto suprato, kad visų trijų nebėra.

-         Šitiek mokiausi, padariau tokią karjerą, ir viskas – šuniui ant uodegos, - aimanavo vyriausias. – O kiek dar galėjau pasiekti!

-         Aš tiek sutaupiau, dėjau litą prie euro, o dabar – viskas nuo nulio, - nusiminė vidurinysis.

O jaunėlis patenkintas šokinėjo, judino rankas, kojas ir stebėjosi, kad nieko neskauda.

-         Oho, tarsi turėčiau naujus kaulus, - džiaugėsi jis.

Į pavėsį prie vartų rinkosi vis daugiau žmonių. Vieni buvo tą dieną žuvę avarijose, kiti – karuose, treti mirę lovose, bet visi atrodė sveiki ir nesudaužyti.

Atėjus vakarui, pasirodė jaunas vyras randuotu veidu, ir visi suprato, kad tai kažkoks vyresnysis.

-         Aš jūsų teisėjas, - prisistatė tasai žmogus. – Bet neteisiu nė vieno.

-         O kas nuteis? – nustebo vyresnysis brolis. – Kokia tvarka vyks procesas, ar aš galėsiu pasisamdyti advokatą?

-         Žodžiai, kuriuos kažkada pasakėt, bus jūsų teisėjai. Tegu būna taip, kaip įtikėjot!

-         Gerai pasakyta, - apsidžiaugė vidurinysis. – Aš visada tikėjau, kad išsisuksiu nuo pragaro.

-         Žmonės, klausykit! – sušuko keistasis teisėjas, kuris atsisakė teisti. – Kurie esate teisūs – štai jums teisiųjų vartai. Gal kada nors ir nebuvote teisūs, bet širdyje tikit savim – eikit pro teisiųjų vartus. Gal ir nuodėmę kokią padarėt, bet jeigu nesat niekingi nusidėjėliai – teisiųjų vartai jums atkelti. Gal ir suklydot gyvendami, bet jeigu iš esmės gyvenot teisingai – drąsiai ženkit pro teisiųjų vartus. O nusidėjėliai, palaidūnai, valkatos, niekingi kvailiai, dėl kurių jūsų tėvams, broliams ir jums patiems didelė gėda, nedrįskite žengti į tą karalystę!

“Na, aš tiek metų dirbau teisėju ir tikrai žinau, kas yra nusikaltėliai, - pagalvojo vyresnysis brolis. – Ačiū Dievui, aš ne vagis, ne valkata, ne paleistuvis. Dėl manęs tėvams niekada gėda nebuvo, o kaimynai laikė garbe  paspausti man ranką.”

-         Kiti gal nebuvot labai dideli, bet į Dievą tikėjot teisingai – eikit ir jūs pro šituos vartus, - šaukė teisėjas. – Gal ir pažeidėt kokį įstatymą, bet jeigu širdyje likote teisūs,  ženkite drąsiai. Gal ir teisūs ne visada jautėtės, bet jeigu nesat klaidatikiai – sekit teisiųjų keliu!

“Na, su visokiais sektantais tikrai nesusidėdavau, - pagalvojo vidurinysis. – Argi sekmadieniais nelankiau bažnyčios, argi neaukojau mišioms, argi nesišalinau tų, kurie iškraipo Šventąjį Raštą ir neteisingai garbina Dievą?”

-         Teisieji, dėmesio, vartai jums atkelti! – sušuko teisėjas, minia subangavo ir plūstelėjo pro staiga pravertus vartus. Žmonės bėgo ir griuvo, kiti lipo per juos, pasigirdo dejonės, bet minios sustabdyti buvo jau neįmanoma.

Praėjo minutė, kita - prie vartų liko stovėti trečiasis brolis kvailys ir mažas būrelis ne ką gudresnių.

-         O jūs ko laukiat? – paklausė teisėjas.

Tie susigėdę tylėjo.

Teisėjas priėjo prie mažo berniuko ir pasilenkęs paklausė:

-         Argi buvai neteisus?

-         O taip! – pravirko berniukas. – Aš apgavau savo brolį ir suvalgiau saldainį vienas. Mama mums paliko saldainį pasidalinti, brolis miegojo, ir aš vienas suvalgiau visą… Mano broliukas mirė, ir aš niekada skolos nebeatiduosiu!

-         Ak, mano vaikeli! – sušuko teisėjas ir apkabino berniuką. – Tavo brolis seniai pas mane, aš jam už tave šimteriopai atlyginau skolą. Jis taip gailėjosi nustūmęs tave nuo laiptų, atsimeni, kai prasiskėlei galvą, jis taip aimanavo dėl to, ir aš jį turėjau priglausti.

Teisėjas glostė vaiką, tas išsigandęs ar apsidžiaugęs paleido dūdas, žmonių akyse pasirodė ašaros.

-         Atsitiko ir man panašiai, - susigraudino brolis kvailys, prisiminęs savo vaikystę. – Mane vyresnieji apgavo ir paliko vieną ravėti daržo. Mama pamatė, koks aš nelaimingas ir davė gabaliuką cukraus. Mes gyvenome sunkiai, aš žinojau, kad tai paskutinis cukraus gabaliukas mūsų namuose, bet labai supykau ir numečiau jį į krūmus. Kitą dieną ieškojau, bet neradau. Ieškojau ir dar, ir dar kitą dieną, žinojau, kad cukrus seniai ištirpęs, bet labai norėjau surasti. Prabėgo daug metų, mama mirė, ir pagaliau supratau, kad to gabaliuko niekada nerasiu. Niekada, niekada nerasiu!

-         O aš suradau, - nusišypsojo teisėjas ir ištiesė sužalotą delną. Delno vidury rudavo didžiulis randas, o ant rando gulėjo gabaliukas cukraus. – Tikriausiai šis?

-         Taip, šis, aš jį prisimenu! – sušuko brolis, o akyse sublizgėjo ašaros.

-         O jūs – tokie pat ir dar didesni nusidėjėliai? – paklausė teisėjas kitų.

-         O taip, dar didesni, - atsakė kiti ir nuleido galvas.

-         Tada eikit visi pas mane! - sušuko teisėjas ir išskėtė savo randuotas rankas.

Po to jie visi amžinai ir laimingai gyveno.

-         O kur mano broliai? – sykį paklausė kvailelis. -  Ar ne į pragarą juos nugrūdai?

-         Niekas jų nenugrūdo, - nepatenkintas tarė teisėjas. – Jie patys nuėjo ten, kur norėjo. Gal einam, padarom tam vaikui malonų siurprizą?..

-         Tu juos kankini? – neatlyžo jaunėlis ir neleido užkalbėti danties.

-         Kankinu? – įsižeidė teisėjas. – Kam aš turiu kankinti?

-         Mano viešpatie, susimylėk, pasakyk teisybę! – sušuko jaunėlis ir neiškentęs puolė ant kelių. – Ar jiems iš tiesų gerai?

-         Jie gauna visko, ko trokšta, - atsakė kvailelio viešpats kažkaip diplomatiškai. – Jie tvarkosi taip, kaip trokšta jų širdys.

-         Leisk pažiūrėti pačiam! – maldavo kvailys. – Argi gaila – bent akies krašteliu!

-         Įsijunk teisiųjų kanalą, pats pamatysi, - nepatenkintas tarė teisėjas ir padavė mažą pultelį.

Įsijungė brolis kvailelis teisiųjų kanalą, žiūri ir mato: jo vyresnysis brolis stovi, apsivilkęs teisėjo drabužiais – jis visada svajojo tapti aukščiausiojo teismo teisėju! Skaito aukščiausias teisėjas nuosprendį kažkokiam nusikaltėliui, o antrasis brolis neiškentęs jau suka inkvizicijos ratą ir laužo pasmerktajam kaulus.

Kvailelis net užsimerkė, vaizdas buvo šiurpus, ačiū Dievui, jis greitai dingo. Per ekraną nubėgo kažkoks mirgesys, tada pasirodė diktorius karine uniforma ir lediniu balsu pranešė: “Argi nematote, į kokius žiaurumus nuvedė šitų žmonių tikėjimas? Tai dėl šitų pabaisų mūsų teisiojoje žemėje amžinai liejasi kraujas ir nenutyla dejonės. Mūsų šventąjį tikėjimą jie paskelbė klaida, o kai norėjom atverti akis, tauriesiems misionieriams jie išlupo liežuvius. Jie nuo pradžių ėjo klaidingu keliu ir negalėjo išvengti mūsų sinodo šventojo teismo. Aukštieji sinodo teisėjai parodė begalinį gailestingumą ir krikščionišką meilę, bet negalėjo šitų išgamų nubausti švelniau, kaip ketvirčiavimas diskiniu pjūklu. Žiūrėkite mūsų kanalą – po reklaminės pertraukėlės matysite tiesioginį reportažą iš Olsterio stadiono. Kvapą užgniaužiantis vaizdas – dviems klaidatikiams broliams bus diskiniu pjūklu nupjautos rankos, kojos ir dar vienos tokios kūno dalelės!”

-         Mano broliai mirs? – nusipurtė brolis kvailys.

-         Nemanau, - atsakė teisėjas. – Jiems tikriausiai nupjaustys rankas ir kojas, gal dar ką nupjaus, bet paskutinę akimirką abu išvaduos kita, dar teisesnė grupuotė. Medicinos lygis tenai neblogas, rankas ir kojas jiems priaugins. Čia taip amžinai – visi vienas kitą žaloja, po to pasigydo ir keršija.

-         Ar ne geriau jiems būtų numirti? – pasibaisėjo kvailelis.

-         Jie šito nenori, - patraukė pečiais teisėjas. – Kartais, kada būna visai rūgštu, jie ima prašyti mirties, bet po to pasitaiso: viešpatie, leisk nukariauti tuos žvėris, leisk įvesti teisingumą ir taiką, o tada galėsiu numirti. Bet kaip tu įvesi taiką kardais, patrankomis, atominėmis bombomis, kaip sustabdysi žiaurumą elektros kėdėmis, inkvizicijos ratais arba diskiniais pjūklais?

Brolis kvailys išjungė kanalą ir sėdėjo be žado.

- Man jų karalystė brangiai kainuoja, - pasiguodė teisėjas. – Jie amžinai prašo naujų ginklų ir naujų technologijų. Savo žemę baigia nualinti – vėl turėsiu ieškoti naujos planetos…

-         Kam visa tai? – neiškentęs sušuko kvailelis. – Kam tu sukūrei tokį baisų pasaulį?

-         Nebus neapykantos – kaip sužinosi, kas yra meilė? Nebus teisumo – kaip tu pažinsi atgailą? Nebus tamsos – kaip tu atskirsi šviesą? Nebus to ir ano – ką pasirinksi?

-         O kodėl būtinai rinktis? Kam šita laisvė, jeigu taip baisiai kainuoja?

-         O kaip pasirinktum mane, jeigu negalėtum rinktis? – paklausė teisėjas, ir pasaulio kvailelis suprato, kad tėvas sūnaus paklydėlio laukė nuo begalybės pradžios.