Religingi žmonės tikėjimą paprastai laiko absoliučia vertybe. Svarbu, kad žmogus tiki, sako jie, o kuo tikėti esą ne taip svarbu.

Veiklioji medžiaga ir placebas. Šiandien medicinoje bei psichologijoje naudojamas placebas gali suveikti taip pat, kaip ir tikri vaistai. Tai rodo, kad ligonio kūną veikia ne tik vaistuose esanti veiklioji medžiaga, bet ir tikėjimais tais vaistais. Svarbu, kad eksperimento dalyvis tikėtų ir nežinotų, jog geria ne vaistus, o apgaulę.

Nepakankamas tikėjimas gali suveikti ir atvirkščiai. Jeigu pacientas nepasitiki savo gydytoju ir jo skirtais vaistais, piliulėse esanti veiklioji medžiaga gali ir nesukelti laukiamo poveikio. Žinodami tai, gydytojai nuo seno labai brangina ir saugo savo profesijos prestižą. Jie netgi sako, kad pusę darbo atlieka vaistai, o kitą pusę - paciento pasitikėjimas. Dar labiau už medikus savo luomo prestižą saugo nebent dvasininkai.

Kur čia tikri vaistai, o kur - placebas? Viena ir kita vaistų pakuotė išoriškai niekuo nesiskiria, o piliulės gali nesiskirti net skoniu. Negalėdamas atpažinti apgaulės, pacientas geria krakmolo piliules ir tiki, kad tai vaistai.

Tiesa ir melas. Neseniai išgirdau keistoką stebuklingo išgijomo istoriją. Norėdamas išgelbėti tuberkulioze sergantį tėvą, sūnus nuvyko pas vienuolį, kuris turėjo gydančiomis galiomis pasižyminčią šventąją relikviją - Tiesos kryžiaus mažytę nuolaužą, inkrustuotą į aukso žiedą. Prsilietę prie tos relikvijos, jau buvo pasveikę daugybė žmonių. Sūnus žiedą iš vienolio iškaulijo tik vienai dienai, bet to užteko. Pamatęs žiedą, sergantis tėvas jį  čiupo į rankas,  prispaudė prie krūtinės ir ekstazės pagautas meldėsi tol, kol užmigo. Rytą jis jautėsi sveikas. Po kurio laiko tai patvirtino ir medicininiai tyrimai - tėvo plaučiuose nebebuvo likę bacilų.

Relikvijos veikia, ar ne?

Pasirodo, nebuvo jokios relikvijos. Visą istoriją sukūrė sūnus, o žiedą padirbdino pas juvelyrą, paprašęs į jo akį inkrustuoti medžio gabaliuką. Tačiau tėvas nežinojo apgaulės ir su didžiausia viltimi laukė stebuklo. Stebuklas įvyko, bet ir po jo sūnus tėvui neatskleidė tiesos. Išgirdęs tiesą, tėvas ko gero būtų atkritęs. Arba jis būtų paprasčiausiai nepriėmęs tiesos ir taip išsaugojęs apgaulingą, bet gydantį savo tikėjimą.

 Barboros Umiastauskaitės, vientinių gyventyojų vadinamos Barbora Žagariete, netikras karstas su netikromis įkapėmis Žagarės bažnyčioje. Legenda apie stebuklingus Barboros Žagarietės pagydymus sklando nuo XVII šimtmečio. Tarybiniais metais mergelės palaikai iš Žagarės bažnyčios požemių dingo, bet tikintieji iš savo fantazijos “atkūrė” karstą ir įkapes. Prisilietę prie šių daiktų, tikintieji gali patirti tokią pat ekstazę, kaip ir pačiupinėję numirėlio kaulus. Žmogų veikia ne kaulai, kurių net gali nebūti, bet tikėjimas pačių susikurta iliuzija. Protas žino, kad realybėje nėra nei kaulų, nei įkapių, bet tikinčiųjų fantazija užpildo tuštumą.

Tikėjimas ir tiesa. Žmogus kartais patiki keisčiausiais dalykais, ignoruodamas akivaizdžius dalykus. Jeigu tiesa prieštarauja tikėjimui, žmogus paprastai atmeta tiesą. Pajutęs pavojų, tikėjimas užblokuoja sąmonę, ir žmogus negali priimti tam tikros informacijos.

Tikėjimas nuo žinojimo skiriasi tuo, kad jis glūdi giliau, pačioje žmogaus pasąmonėje, o pasąmonė nemoka analizuoti ir lyginti. Ji priima ir saugo tai, kas duodama. Tenai gali glūdėti vienas kitam prieštaringi dalykai, kurie sąmonėje sunaikintų vienas kitą. Tarkim, žmogus nori būti lieknas ir tuo pat metu gina savo teisę be saiko ryti saldžias bandeles, jis myli žmoną ir jos nekenčia už tam tikrus būdo bruožus, žodžiais deklaruoja dvasinių vertybių prioritetus, bet visi jį pažįsta kaip paprasčiausią šykštuolį…

Vykstant sąmonėjimui, sąmonės šviesa perskruodžia tamsiuosius pasąmonės užkampius, aptinka prieštaravimus, ir žmogus gali juos išstręsti. Bet dažniausiai minios žmonių pasilieka valdomi prieštaringo pasąmoninio tikėjimo, ir Tiesos spindulys negali pasiekti širdies gelmių.

 Tikėjimo aktas prie stebuklingos piramidės Merkinėje: tikinčioji siekia bent pirštų galiukais paliesti stebukladario ranką ir patirti jo gydančiųjų vibracijų. Naujasis Testamentas griežtai smerkia burtus ir burtininkus, tačiau žurnalistės pakalbinti piligrimai tvirtino esą krikščionys ir stebukladarį netgi siejo su Jėzumi.

  Šiaulių vyskupas šventina į Tytuvėnų bažnyčią parvežtą restauruotą Marijos paveikslą. Žmonės, kurie tiki stebuklinga paveikslo galia, neatmeta ir Biblijos, kurioje pirmasis Dievo įsakymas draudžia garbinti drožinius, lipdinius ir paveikslus. Jų tikėjimas tarsi uždengia dalį Biblijos euilučių, ir žmonėms nebereikia sukti galvos, kas jose parašyta.

Anapus gėrio ir blogio. Negalėdama lyginti, analizuoti ir aptikti prieštaravimų tarp sukauptų dalykų, mūsų pasąmonė negali ir vertinti. Tik sąmoningas žmogus skiria gėrį nuo blogio, o štai instinktų valdomam gyvūnui tokie dalykai neegzistuoja. Mūsų pasąmonė irgi nemato skirtumo tarp gėrio ir blogio. Štai kodėl pasąmoninis tikėjimas  melu gali būti toks pat stirus, kaip ir tikėjimas tiesa, negana to, tikėjimas vienodai stipriai suveikia ir tada, kai apgaule pasiekiamas pozityvus rezultatas (pagyja žmogus), ir kai daromi nusikaltimai.

Daugybė davatkų išsaugo tikėjomą kunigo šventumu ir po to, kai teismai įrodo jo kaltę, o milijonai stalinistų išsaugojo savo tikėjimą Stalino gerumu netgi tada, kai buvo papasakota apie Gulago mirties stovyklose darytus nusikaltimus. Netgi po to, kai Jonas Paulius II pripažino inkvizicijos nusikaltimus ir atsiprašė už juos, katalikų širdyse išliko tikėjimas savo motinos bažnyčios bei jos šventųjų tėvų neklystamumu. Taip atsitinka dėl to, kad moralinio vertinimo kriterijai tikėjimo objektui yra netaikomi.

Ir šiandien tūkstančiai Lenino garbintojų susirenka prie švenčiausios savo relikvijos - negendančios Vado mumijos.  Nedaug kas žino, kaip gudriai  Josifas Stalinas pasinaudojo stačiatikių  tikėjimu, jog šventųjų kūnai negenda. Dvasinėje akademijoje teologijos gudrybių ragavęs bolševikų vadas žinojo apie bažnyčios propaguojamą mirusiųjų kultą ir įtikino partijos draugus balzamuoti Lenino palaikus. Milijonai religingų žmonių netrukus pamatė, kad Lenino kūnas iš tiesų negenda, ir patikėjo, kad galvažudžių vadas yra šventas. Priešingu atveju jie būtų turėję atmesti savo tikėjimą negendančiomis relikvijomis, tačiau to padaryti neįstengė. Tikėjimas būna stiprus ir tada, kai jis tarnauja blogiui.

Kunigas Vytautas Kurtinaitis Šiaulių apygardos teisme, kur jis teisiamas už tai, kad apvogė bažnyčią. Protestuodamos prieš teisingumą, parapijos aktyvistės savo ganytojui pasiūdino dryžuotą “kalinio kostiumą” ir atvyko į teismą palaikyti įsivaizduojamo kankinio. Netgi po to, kai teismas įrodė kunigo kaltę, tikėjimas neleido moterėlėms priimti informacijos, kad jų dvasios tėvas padarė kriminalinį nusikaltimą.

Tikėti bet kuo? Atsakyti į šį klausimą turės pats skaitytojas. Kiekvienas žmogus sprendžia, kuo jam tikėti ir kuo netikėti. Netgi tada, kai yra mulkinamas nuo pat vaikystės, žmogus gali atrasti tiesą ir išsivaduoti. Tačiau senasis tikėjimas visada griūva skausmingai.