“Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas”, - tokiais žodžiais prasideda Jono evangelija, ir daugelis pažįstamų katalikų man prisipažino, kad tai - bene pati mistiškiausia, sunkiausiai įkandama Naujojo Testamento vieta.

Toliau seka dar paslaptingesnė eilutė: “Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę”. Stabmeldiškoje aplinkoje ugdytas žmogus nesunkiai gali įsivaizduoti, kad viskas atsirado per bejėgį alavinį prie kryžiaus prikaltą dievuką. Bet kad pasaulį būtų sukūręs žodis?..

Juk žodis - tai nematoma ir nepačiupinėjama abstrakcija. Nei tu jį pastatysi, nei paguldysi, nei pasikabinsi po kaklu vietoj šventinto medalėlio. Kaip jis gali ką nors sukurti?

Nesudaiktintas žodis, nesulipdytas į molio gabalą, neišlietas į bronzos ar alavo formą, neiškaltas iš akmens ar ant drobės skiautės nenuprieštas žodis empiriniam protui yra tuščia vieta, paprasčiausias niekas.

Žodžio jėgą, dydį ir gylį gali suvokti tik abstraktus mąstymas. Be to, jis atranda, kad žodžio sudaiktinti nė neįmanoma. Sudaiktintas žodis - tai jau stabas, iliuzija, mūsų pasąmoninių instinktų ir baimių šauksmas, mūsų pačių šešėlis.

Kai žmogus meldžiasi stabui, iš tiesų jis meldžiasi sau, gūžiasi į save, į savo baimes ir troškimus, apriboja savo žvilgsnį siauroje erdvėje labai trumpam laikui - tol, kol liečia, bučiuoja, apžiūrinėja mylimą stabą.

Norint praplėsti sąmonę, mintis turėtų atitrūkti nuo daikto. Tada ji tampa Žodžiu, kuriam negalioja erdvės ir laiko apribojimai.

Iš mums žinomų senųjų religijų tik persai ir žydai nuo senovės tikėjo į bestabį Dievą. Turint galvoje labai artimą semitų ir persų genčių kaimynystę, galima daryti prielaidą, kad civilizacijų aušroje tai būta vieno bestabio tikėjimo. Tačiau kodėl būtent šios gentys padarė šitokį minties šuolį nuo daikto link abstraktraus žodžio?

Gali būti, tai vertė daryti klajoklių gyvensena.  Ar daug stabų klajoklis galėtų neštis su savimi per dykumą? Įsivaizduokite, kad šių dienų  lietuvių katalikų parapija nusprendžia išsikelti kur nors į kitą vietą, tarkim, į Artimuosius Rytus.  Ar jie galėtų su savimi ant  pečių pasiimti  visas molines, bronzines, gipsines statulas, visus bažnyčios rakandus? O kur dar pakelių koplytėlės ir kryžiai?

Dar sunkiau klajokliui su vadinamaisiais Dievo namais. Kaip juos statysi ant smėlio, kur sodinsi šventų ąžuolų giraitę? Kurioje veitoje turėtų būti klajoklių Dievo namai, jeigu pats klajoklis neturi namų? Jo gyvenimas - kelias, o pastogė visada laikina - tik vienai dienai ar kelioms dienoms suręsta palapinė.

Gyvenant tokį gyvenimą, nesunku suvokti, kad tavo Dievas eina kartu su tavimi per dykumą. Gal su vėju, gal debesų stulpu. Dievo namai, kaip ir tavo - neaprėpiami toliai, jo pastogė - dangaus sfera, visa begalybė.

“Kokius namus Jam pastatysi?” - klausė žydų pranašas Izaijas.

Keliaudami iš stabmeldžių Egipto per dykumą, Biblijos žydai nešiojosi su savimi sandoros skrynią, kurioje laikė akmenyje iškaltus Dievo įsakymus. Akmenyje iškalti žodžiai - tai savotiškas kopromisas tarp daikto ir gryniausios abstrakcijos, vieno ir kito mišinys. Žodžio neimsi ir nepakelsi, bet jeigu jis iškaltas akmenyje?..

Šiandien turime teisę klausti:  kas  Biblijos žydui buvo svarbiau? Ar akmeninė plokštė, prieš kurią galima atsiklaupti ir melstis, ar pats žodis, kuris netgi nematomas?

Atsakymą jau davė žydų tautos istorija. Amžių bėgsme jų skrynia su akmenyje iškaltais Dievo žodžiais pradingo, buvo sugriautį žydų Dievo namai, bet pati Dievo tauta neišsisklaidė, kaip tai atsitikdavo su pagonių gentimis, kada okupantai iškirsdavo jų šventas giraites, nuversdavo šventoves ir sunaikindavo akmeninius stabus.

Taigi nebeliko nei vadinamųjų Dievo namų, nei akmeninės Dievo įsakymų plokštės, bet Žodis išliko, jis  lyg cementas neleido Dievo tautai subirti.

Žodžio galybę ir šiandien teberodo nesunaikinamas žydų tautos abstraktaus mąstymo genijus, kurio jiems sąmoningai ar nesąmoningai pavydi visos stabmeldžių tautos, įskaitant stačiatikius ir katalikus.

Na, kuri tauta šiandien ryžtųsi sudaryti savo šachmatų rinktinę ir iškviesti į dvikovą pasaulio žydų rinktinę?

 Netgi šių dienų technika apsirūpinusiam keliauninkui būtų sunku tampyti su savimi visus savo stabus. O kur statyti namus beribiam Dievui, jeigu tavo paties pamatai - birus smėlis, sienos - tolstantis horizontas, lubos - žydra dangaus sfera, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, net ne sfera, o beribė trimatė erdvė, kurios dalimi esame patys? “Dangus - mano sostas, o žemė - pakojis po mano kojomis. Kokius gi namus man statysite?” - klausia žydų Viešpats. Apd 7,49

Mums, stabų aplinkoje augusiems žonėms, sunku iki gali suprasti Žodžio garbintojų mąstyseną. Norėdamas pažinti ir pabendrauti su savo dievuku, stabmeldys eina pas jį tolimą kelią, apžiūrinėja jį, šliaužioja aplink keliais, glosto, bučiuoja jo kojas, žodžiu, elgiasi kaip su išoriniu objektu, su tuo, kuris yra šalia, bet ne viduje.

Su žodžiu taip daryti neįmanoma. Žodžio nepasieksi, pasileidęs į piligriminę kelionę už tūkstančių kilometrų. Žodžio nepatirsi, klaupdamasis prieš šventą knygą ar ją bučiuodamas - knygą reikia skaityti, ir visai nesvarbu, kur tai darysi. Išsivysto atminties kultūra - šiandien mums sunku ir įsivaizduoti, kad daugybė senovės žydų mintinai mokėdavo visas arba beveik visas Testamento knygas.

Su žodžiu negali elgtis kaip su išoriniu objektu - jis veikia tik tada, kai įsikuria žmogaus širdyje. Štai kodėl žydų pranašams kyla mintis, kuri pabrėžiama ir Najajame testamente, - Dievas negyvena kažkur ten, rankų darbo šventovėse, nes Dievo namai, tikroji šventovė yra žmogaus širdyje.

Šitos Dievo idėjos pagoniškieji Vakarai taip ir nepriėmė. Po to, kai Romos imperatorius Konstantinas politiniais sumetimais saulės garbintojus sujungė su krikščionimis, pastarieji sugrįžo prie įprastos stabmeldystės, maišydami ją su žydų Dievo idėja ir teologinėmis gudrybėmis apgaudinėdami patys save, kad jie seka Biblija, o ne pagoniškais prietarais.

Netgi pats Žodis paprastiems katalikams kurį laiką buvo jų bažnyčios uždraustas, o ir po reformacijos konvulsiškų pastangų paliko uždarytas po Biblijos viršeliais ir nepasiekiamas. Kiek tik pažįstu paprastų katalikų, kuriems tikėjimas nėra profesija, - nė vienas iš jų nesidomi, kas parašyta Biblijoje. Bažnyčia jiems netgi leidžia mažytes knygeles labai smulkiu šriftu, kurio vyresnio amžiaus žmogus neperskaitys ir su akiniais.

Tokios knygelės neperskaitysi, užtat ją labai patogu nešiotis vidinėje švarko kišenėje arba rankinuke lyg fetišą, kuris būtinai apsaugos nuo galimų nelaimių. Žodžio nepabučiuosi, užtat gali pabučiuoti Biblijos viršelius.

 Šių dienų stabmeldys, kaip ir prieš tūkstančius metų, tiki, kad šis pūvantis, degantis, lūžtantis jo rankų darbo kūrinėlis turi kažkokių paslaptingų galių. “Jie turi burnas, bet nekalba; turi akis, bet nemato; turi ausis, tačiau negirdi; jų burna nealsuoja. Į juos panašūs yra tie, kas juos padaro, ir visi, kurie jais pasitiki”, - šaiposi Biblija iš stabų, bet stabų garbintojai šitos knygos paprasčiausiai neskaito. Ps 135, 16-18