Jeigu vaikystėj močiutė jums sekė krikščioniškų pasakų, tikriausiai esat girdėję, kad bažnyčia yra kažkokiu mistiniu būdu susituokusi su pačiu... Jėzumi. Paneigti tai būtų lygiai taip pat sunku, kaip ir įrodyti. Ko gero, apie tai net neverta kalbėti - juk bažnyčia lygiai tokiu pat nesuprantamu būdu gali būti susituokusi ir su Kalėdų Seneliu, ir su septyniais nykštukais, ir su Karslsonu, kuris gyvena ant stogo...

Verčiau pakalbėkim apie aiškesnius dalykus, kurie matyti plika akimi ir be jokios mistikos. Apie daug realesnę santuoką, kuri motiną bažnytėlę jungia su daug žemiškesniu valdovu.

Šis rusų stačiatikių bažnyčios patriarcho ir Vladimiro Putino meilus suartėjimas bei saldus bučinys turėtų užvesti ant kelio. Stačiatikiai, skirtingai nuo katalikų, kurie paklūsta nuosavam supermonarchui popiežiui, atvirai pripažįsta, kad nacionalinės bažnyčios galva yra tos valstybės vadovas - karalius. Nėra karaliaus ar caro - gerai ir prezidentas. Koks puikus pirmosios nakties bučinys!

Religijos nesibaido ir kitų valstybių vadovai, jie mėgsta fotografuotis bažnyčių ir šventųjų paveikslų fone. Netgi du karus sukėlęs Dž. Bušas, kuriam, atrodo, niekas daugiau nerūpi, tik Irako nafta, Afganistano aguonos ir Binladeno šmėkla, prezidentaudamas mėgo vaizduoti krikščionį. Jeigu vaizduoja, vadinasi, toks ir yra.

Savo krikščioniškumą stengiasi parodyti ir mūsų vadai bei vadukai - šventų kryželių fone jų aura prietaringam rinkėjui atrodo kur kas šventesnė. Lietuvos politikų pataikavimas bažnytininkams šiandien toks akivaizdus, kad jo nematyti gali tik savanoris aklasis: už valstybės pinigus pasaulietinėse mokyklose išlaikomi vyskupų paskirti tikybos mokytojai, remontuojamos senos bažnyčios, vis atkakliau vyskupai reikalauja statyti jiems dar ir naujas (tarkim, prie Kryžių kalno Šiaulių rajone).

Adolfas Hitleris dažnai pabrėždavo, kad jis yra įsitikinęs katalikas, o žydų naikinimu darąs didelę paslaugą antisemitiniam krikščionių tikėjimui. Tuo klausimu jis tikrai nemelavo - prieš 15 amžių pradėtas bažnyčios antisemitizmas tapo neatsiejama krikščioniškosios kultūros dalimi, o holokaustas buvo logiška jo pasekmė. Pasaulėtinės valdžios vadas Adolfas visai realiai atkeršijo žydams už jų mistinę kaltę, apie kurią beveik 2000 metų kalba visos krikščionių bažnyčios: kiekvienas žydas yra kaltas už tai, kad romėnai nužudė kunigų įskųstą Jėzų. Daug katalikų jam buvo dėkingi ir susižavėje medžiojo autografus.

Hitlerio ir bažnyčios meilę vainikavo 1933 metų konkordatas (sutartis) tarp Vatikano ir nacių vyriausybės. Hitleris garantavo katalikų bažnyčiai unikalias, išskirtines teises Reiche, Vatikanas savo ruožtu užtikrino, kad kunigai ir vyskupai laikysis priesaikos nacių valdžiai. Adoffas Hitleris laikomas vienu iš pačių įžūliausių diktatorių, bet veikti vienas be bažnyčios pritarimo nesiryžo ir jis. Šioje nuotraukoje matote į Hitlerio gimtadienio vakarėlį atvykusį kardinolą Eugenio Maria Giuseppe Giovanni Pacelli, kuris vėliau tapo popiežiumi Pijumi XII (dar vadinamas Hitlerio popiežiumi).

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad panaši meilė liepsnoja ir kitoje ideologijos pusėje, nors po ilgus metus vyravusios ateizmo propagandos daugeliui mano kartos žmonių atrodo, jog santuoka tarp komunistų valdžios ir bažnyčios yra neįmanomas dalykas. Nuotraukoje matote Rumunijos stačiatikių bažnyčios patriarchą Teoctistą komunistų diktatoriaus Čiaušesku ir Stalino paveikslų fone. Padedamas Čiaušesku diktatūros, šis pariarchas labai sustiprino saviškę stačiatikių ir sėkmingai naikino konkuruojančias bažnyčias. Ypač nukentėjo Rumunijos graikiškų apeigų katalikų bažnyčia - Čiaušesku netgi leido savo mylimai bažnyčiai pasiimti konkurentės turtą.

Josifas Džiugašvilis (vėliau - Stalinas) nebaigęs teologijos studijų metė Tibilisio dvasinę akademiją ir patraukė link realesnės - pasaulietinės valdžios, o ją pasiekęs, pasiskelbė esąs visų tautų Tėvu, t.y. Dievu. Jie kartu su Leninu sukūrė monolitinį valdžios modelį, vienu metu imdamiesi ir pasaulietinės valdžios, ir religijos funkcijų. Abu diktatoriai suvokė, kad vien tik fizine ir ekonomine prievarta vergų neišlaikysi - dar reikalinga pavergti juos iš vidaus, įdiegti jiems tam tikrą tikėjimą. Po savo mokytojo Lenino mirties Stalinas pasiekė tokį absoliutizmą, kuris prilygo viduramžių popiežių galiai - būdamas partijos vadas, jis stovėjo kur kas aukščiau už visą valstybinę valdžią. Panašiai ir popiežiai, skyrę karalius, buvo atsidūrę aukščiau už patį Romos imperatorių. Visgi Stalinas nesiryžo imtis vienatinio Tautų Tėvo vaidmens - jis išpažino Markso - Engelso - Lenino trejybę, o labiausiai sakralizavo Lenino asmenį ir jo stabus. Lenino paveikslai buvo garbinami taip pat, kaip krikščioniai garbina šventųjų paveikslus, o įstaigose ir kariniuose daliniuose įkurti "Lenino kambariai" daug kuo priminė krikščionių koplytėles su specialiais altorėliais.

Šiandien ir bažnytininkai, ir ateistai neigia ateistų apeigų ir religinių ritualų panašumą, ateizmo institucijos panašumą į bet kurią religiją. Mat ir vieniems, ir kitiems nepatogu pripažinti, kad ir Lenino, ir Kristaus, ir Stalino, ir Marijos stabai yra tokios pat prigimties ir atlieka tą pačią funkciją. Bet, kaip sakoma, pliką vietą labai sunku pridengti - ji vis tiek išlenda.

"Dievas su mumis" - tokį užrašą Hitleris išspaudė ant savo kareivių diržų. Šiandien daug kam atrodo, kad tai buvo itin įžūlus nacių akibrokštas, bet iš tiesų jokio įžūlumo nėra. Bažnyčia Dievo autoritetu palaiko vyraujančią valdžia, ir visai nesvarbu, ar ta valdžia "teisinga", ar ne. Ir tai - joks "nesusipratimas", ši nuostata užfiksuota Naujajame Testamente. Kaip sakė krikščionių svarbiausias apaštalas Paulius, kiekviena valdžia - nuo Dievo, ir nėra valdžios, kuri nebūtų nuo Dievo (Rom 13,1). O Hitleris, Stalinas - kas, benkartai, kad jiems negaliotų Šventojo Rašto nurodymas?

Dabar aišku, su kuo ji susituokusi?