„Savaitė prasideda gerai“ – pasakė tas, kurį turėjo pakarti pirmadienį. Atrodo šie metai irgi prasideda puikiai. Taip nuteikia du interviu su gerbiamais Lietuvos žmonėmis epizodai, publikuojami „Dialogo“ interneto svetainėje.

Tai vienas klausimas ir atsakymas iš Dariaus Kuolio interviu „Lietuvos žinioms“ bei kelios mintys iš kunigo Juliaus Sasnausko interviu „Delfyje“.

 

Kas yra pilietiškumas?

 

Bent jau aš, abiejose interviu ištraukose išskaičiau prelegentų susirūpinimą tuo, kad mūsų mokytojai mokiniams perteikia ne tik oficialiose pilietinio ugdymo programose sukauptą patriotizmą, lojalumą valstybei bei tikėjimą šviesia ateitimi, bet, tegu ir ne žodžiais, o kūno kalba ar užuominomis, išduoda savo asmeninį, ne visada pakankamai optimistinį požiūrį į dabartinę situaciją Lietuvoje. Ir jei šiuo metu neturime iš kur paimti kitokių mokytojų, tai privalu keisti esamų pedagogų požiūrį situaciją ir jų elgesį.

 

„Lietuvos žinios“: Didelę dalį emigruojančiųjų sudaro jauni žmonės, dėl kurių nusivylimo valstybe turime protų nutekėjimą. Kokios šiuo atveju daromos didžiausios klaidos?

D.Kuolys: Mokyklose veikia ne tik oficiali, bet ir paslėpta ugdymo programa. Oficiali, nors turi trūkumų, nėra bloga. Gimnazijose ją išėję mūsų vaikai be didelių keblumų įstoja į Vakarų universitetus.

Tačiau veikia ir paslėpta ugdymo programa, apie kurią vengiame kalbėti.

Jei mokytojas įsitikinęs, kad Lietuvos valstybė neturi ateities ir linki vaikams kuo greičiau bėgti iš savo krašto, jei mano, kad paprastas žmogus šiame krašte nieko negali pakeisti, jis tokią nuostatą perduoda mokiniams savo kūno kalba, pastabomis, replikomis.

Paslėptoji programa dažnai būna stipresnė už vadovėlių medžiagą, tad ją būtina atidžiai analizuoti ir keisti. Jeigu jauniems žmonėms gebėsime perduoti pasitikėjimą Lietuvos tradicija ir tikėjimą, kad jis savo jėgomis gali kurti kraštą, jei padėsime jam pajusti žmogiškų ryšių vertę, suvokti, kad bendruomenė negali egzistuoti be paprastos bičiulystės, be jungties tarp kartų, tarp gyvųjų ir išėjusiųjų, Lietuva turės galimybę išlikti.“

 

„DELFI paskelbė įdomų interviu (Lietuvoje – marios tik emocijomis grįsto pamokslavimo) su kunigu J.Sasnausku. Pristatome tą dalį, kurioje kalbama apie švietimą.

- Sovietmečiu valstybė buvo prisiėmusi asmens ir visuomenės auklėtojos vaidmenį…

- Na taip, valdžia slėpdavo ideologiškai žalingas knygas ir meno kūrinius, už tariamai neteisingas pažiūras mesdavo iš mokyklų bei darboviečių. Vengdamas „visuomenei naudingo darbo“, atsidurdavai už grotų. Alkoholikus irgi mokėjo izoliuoti, žmonės su psichine negalia buvo prievarta grūdami į beprotnamius ir t.t. Kas šiandien norėtų tokio asmenybės formavimo? Žinome, kad ir pati griežčiausia prievarta šioje srityje nieko nekeičia. Galima tik laikinai sukurti regimybę, kad visi piliečiai yra ideologiškai patikimi, morališkai sveiki ir pasirinkę teisingą gyvenimo būdą.

- Bet šiandien iš esmės yra toleruojamas ir asmens nelojalumas savo valstybei, jos santvarkai. Jei tik tiesiogiai ir konkrečiai niekam nekenki – būk, koks pageidauji būti: nepilietiškas, nelojalus, nedemokratiškas, neišprusęs. Ar tai normalu?

- Žinoma, kad nenormalu. O jei tokios nuostatos dar persimeta į švietimo sistemą, ir jaunąją kartą ima auklėti žmonės, kurie patys yra nesusiformavę kaip asmenybės, tai – skandalas. Bet aš nežinau, ką šioje situacijoje daryti. Iš kur paimti kitokių mokytojų? Kas parašys kitokias programas? Jei jos ir sukuriamos, tai neįgyvendinamos.

O jūsų minėti dalykai – patriotizmas, lojalumas valstybei – neretai ne tik nėra ugdomi, bet nuolat menkinami, kvestionuojami, šmeižiami. Toks elgesys tų vertybių atžvilgiu tampa norma, ir jai pasipriešinti reikia didelės drąsos bei sąmoningumo. Kita vertus, visose mūsų gyvenimo srityse šiandien labai daug apsimetimo, imitacijų, ir todėl nėra lengva nustatyti, kas yra tikra, o kas – tik dėl mados, įvaizdžio, dėl kokio nors projekto, žodžiu – dūmai į akis.“

 

Atvirai pasakius, perskaitytos mintys sunervino. Pradėjus internete ieškoti informacijos kas tas Darius Kuolys ir toliau - kas tai yra pilietiškumas (nes suabejojau ar tą žodį suprantu taip pat kaip dauguma Lietuvos šviesulių) – atradimai neleido užmigti pusę nakties. Pasirodo, jog esu totalus nemokša ir eilinį karta bandau irkluoti į priešingą pusę nei reikėtų.

 

Iki šiol galvojau, kad pilietinė pozicija reiškia sugebėjimą turėti savo suvokimą apie reiškinius vykstančius aplink tave ir visoje „pilyje“, bei esant reikalui nebijoti pasakyti, ar pačiam bandyti keisti situaciją, jei, tavo nuomone, kažkas vyksta ne taip, kaip derėtų. Arba bent jau atvirai ir tiesiai paklausti – kodėl? Pačiu minimaliausiu atveju - „nepraleisti progos patylėti“. T.y. nekalbėti to ko negalvoji, nepropaguoti tiesų bei vertybių, kuriomis netiki ir nesivadovauji pats.

 

Laisvė ir tiesa ne visiems

 

Paskaitęs visą interviu „Lietuvos žinių“ tinklalapyje, pamačiau, kad ir pats Darius Kuolys kartais galvoja panašiai:

 

“- Lietuvai trūksta politikų, kurie gerbtų tiesą ir brangintų laisvę. Trūksta suprantančiųjų, kad laisva visuomenė remiasi ne prievarta, o pasitikėjimu. Pasitikėjimas gali būti kuriamas tik tiesos pagrindu. Deja, politikai ir slaptosios tarnybos vis dažniau mums siūlo primityvius viešųjų ryšių žaidimus…

… Gražu, kai prezidentė seka Kalėdų pasakas, bet vien pasakų neužtenka. Stinga realios ir viešos politikos, kuri leistų žmonėms pajusti savo galią, stipriau tapatintis su Lietuvos valstybe.”

 

Bet rodos tai galioja tik tada, kai suaugusiems ir pačiam Kuoliui “prezidentė seka Kalėdų pasakas” arba “politikai ir slaptosios tarnybos< ... >siūlo primityvius viešųjų ryšių žaidimus“, o sekti pasakas moksleiviams ir tuo pačiu jų mokytojams, jam atrodo visiškai priimtina ir pateisinama. Čia gi mokytojai ir vaikai. Jie, matyt, nėra ir niekad nebus, „laisvos visuomenės, kuri remiasi ne prievarta, o pasitikėjimu“, nariai.

Ta prasme, atrodo, Lietuvai nereikia ir netrūksta mokytojų, „kurie gerbtų tiesą ir brangintų laisvę“. Abiejų prelegentų nuomone, tokių mokytojų netgi per daug. Tik, pasak gerbiamo kunigo, nežinia „Iš kur paimti kitokių mokytojų?“

 

Visai ne anekdotas...

 

Internete pabandžiau pasiaiškinti ar pats teisingai suprantu, kas tas pilietinis ugdymas. (geriau nebūčiau nei domėjęsis...)

 

„Ar galima dovanoti tai, ko patys neturime? Ar galima diegti vaikams įgūdžius, pranokstančius mūsų pačių galias? Matyt, tai kiekvieno tikro pedagogo svajonė <...>

  Aišku, kad mes dar patys nesijaučiame esą tokie pilnaverčiai piliečiai, kokius norėtume matyti būsimosios Lietuvos žmones.<...>
 
Pripažinkime, kad esame kaitos virsme ir todėl peršame vaikams vertybes, nors ne visai pagal jas dar gyvename. Būna taip - nors ir labai trokštame tikėti, šiuo atveju laisve, demokratija, teisingumu, valstybe, kaimynu, tačiau širdy kartkartėmis esame abejingi.<...>
  
Mes tai darome vaikų ir tėvynės labui, tikėdamiesi išugdyti jau kitokius jų įgūdžius, kitokią savimonę, kitokius sprendimų pradus, negu galime patys parodyti jiems savo kasdiene kalba, kasdiene veikla. Tai jau pedagogo išbandymas.“

 

Tai mintys iš Vaivos Vėbraitės pranešimo, publikuoto interneto tinklalapyje „Pilietinis ugdymas mokykloje. Problemos“ (http://www.pilietinis-ugdymas.smm.lt/problemos.html ). Pagal adresą galima spėti, kad  tai vienas iš Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos kuruojamų projektų.

Atvirai pasakius, pirmąsyk perskaičiau taip išsamiai teoriškai pagrįstą jėzuitiškos moralės principą: „Nežiūrėk ką aš darau, bet klausyk ką tau sakau“. Nuo vaikystės įsivaizdavau, kad šis posakis turi neigiamą potekstę. Dabar suabejojau: gal toks vertinimas tai tik karingojo ateizmo liekana mano savimonėje?

Mano supratimu citatoje išsakomas požiūris iš esmės priešingas tam, ką lig tol maniau apie pilietiškumą. Esu girdėjęs linksmų pasakojimų apie tai, kaip pradedančios matematikos mokytojos kartais moko vaikus spręsti uždavinius, kurių pačios nesupranta, bet priskirdavau tai anekdotų žanrui. Tačiau čia rimtu veidu „vardan tos Lietuvos“ siūloma ugdyti moksleivių sąmonėje vertybes, kuriomis patys pedagogai (o greičiausiai net ir ministerijos klerkai) šiandien netiki ir nesivadovauja savo asmeniniame gyvenime.

 Iš tikro, ir tarp tėvų atrasime ne vieną, kuriam daug smagiau su vaikų žalingais įpročiais kovoti pasigriebus diržą, nei pačiam mesti rūkyti. „Matyt, tai kiekvieno tikro pedagogo svajonė“.

Manau, tame cituotame pranešime iš esmės kalbama apie tą patį, kas akcentuojama ir pokalbių su D. Kuoliu bei J. Sasnausku ištraukose. Na čia tai jau tikrai rimtas pedagogo išbandymas...

 

Kas tie didieji aiškeriagiai?

 

Pirmam šokui praėjus susimasčiau: Gal tai aš žodžiui „pilietiškumas“ priskiriu neteisingą prasmę? Gal bandymas perteikti kitiems tai, ko nėra tavo paties širdyje ir elgesyje, ką visada įvardindavau kaip dviveidiškumą, prisitaikėliškumą ir melą ir yra tikrasis tautinis pilietiškumas?

Aš neabejoju, kad dabartiniai moksleiviai bus kitokie, nei jų mokytojai, šiandien stovintys prieš klasę. Kiekviena karta yra, nors per mikroskopinį, bet per žingsnį, toliau nuo beždžionės, gyvenusios medyje. Progreso nesustabdysi. Mes ir patys, kiekvienas, po metų būsime kitokie nei šiandien, bet kodėl dabar „dar patys nesijaučiame esą tokie pilnaverčiai piliečiai, kokius norėtume matyti būsimosios Lietuvos žmones“. Kokius juos norėtume matyti ir ko trūksta iki pilnavertiškumo? Jei žinome – tai būkime tokie šiandien. Jei nežinome – tai apie kokių mistinių ateities vertybių diegimą čia šnekama? Kas yra tas aiškiaregys, nustatantis kokias vertybes, kurių neturime net patys, mokytojas turi „įpiršti“ vaikams?

O gal pilietiškumas yra tiesiog tai, kas einamuoju momentu naudinga savos „pilies“ – valstybės; bažnyčios; miesto; partijos; mokyklos; giminės ar klano nariams? Gal tai, ką dalis interneto trolių paniekinamai vadina „švogerlendu“ ir yra mūsų valdžios siekiama pilietinė visuomenė? Kur kiekvienos „pilies“ (giminės), pakliuvusios prie valdžios lovio, atstovai stengiasi sudaryti kuo geresnes sąlygas pramisti likusiems gentainiams, t.y. savo „piliečiams“?

Ar kartais ne to siekia tokie solidūs autoritetai, kaip Pilietinės visuomenės instituto direktorius, vienas iš pilietinės organizacijos Piliečių Santalka steigėjų Darius Kuolys, gerbiamas kunigas Julius Sasnauskas ir ŠMM globojamas interneto puslapis?

 

Nuostabu: Vis dar yra Mokytojų...

 

Atrodo viskas paprasta: priimk teisingesnį tikėjimą (žodžių reikšmėmis), glauskis prie solidesnės „pilies“ ir miegok sau ramiai, tačiau keli sakiniai iš mokytojo komentaro „Dialogo“ puslapyje neleido sumerkti akių:

 

„Aš negerbčiau savęs ir mokinių, jei imčiau kalbėti ne tai, kas yra gyvenime, o tai, kas patinka įvairaus plauko valdininkams. Gal pakanka kurti šviesų komunizmo rytojų? Mokiniai gyvena šiandien, čia ir dabar ir būtų nusikaltimas jiems “muilinti akis”.“

 

Pasirodo yra dar Lietuvoje Mokytojų. Po visų švietimo sistemos reformų; po dvidešimties metų „gentinio pilietiškumo“ ugdymo; po penkiasdešmties metų sovietmečio, kai mokytojai taipogi turėjo ugdyti „geresnį už save“ ateities žmogų – komunizmo statytoją; po karo ir pokario baisumų; po 1940 metų rugpjūčio 14–15 d. Lietuvos Mokytojų Suvažiavimo, kai pasiklausę okupantų politrukų kalbų, Mokytojai, visi kaip vienas, atsistojo ir vietoj Internacionalo sugiedojo Lietuvos himną; po to, kai beveik visi anos Lietuvos mokytojai (ne tik dalyvavę tame suvažiavime) buvo išvežti į Sibirą arba padėjo galvas Lietuvos pokario giriose.

 

Ir vis dar yra Mokytojų? Gal iš tikro žmogiškumo genas yra nemarus?

 

Nuostabu. Lenkiu prieš Jus, Mokytojau, savo žilą galvą.

 

Aš nežinau, bet aš tikiu, kad tokių Mokytojų atrastume kiekvienoje mokykloje šiandien, kaip kad buvo jų ir sovietmečiu. Atrodo ir šias laikais jiems vis dar tenka gyventi dvasinėje rezistencijoje. Kaip ir sovietmečiu, taip ir dabar, jie nemoko gyventi kitų, postringaudami iš aukštų tribūnų, apie juos nerašo spauda, jų nepagiria ministerijos klerkai, nes valdininkų požiūriu,  jie, pasak kunigo, „yra nesusiformavę kaip asmenybės“.

 

 Bet svarbiausia, kad jų yra.

 

 Jei klasei per dvylika metų pasitaikė bent vienas toks dalyko mokytojas ar auklėtojas –  galima sakyti, kad tie metai mokykloje prabėgo ne veltui. Ir tikrai ne šių Mokytojų didžiausia kaltė, kad dalis absolventų tolimesnius mokslus, darbą ir gyvenimą, renkasi ne Lietuvoje, bet kitose, mažiau „pilietiškose“, šalyse.

 

Neverskite mokytojų sekti pasakas

 

Pagalvokite, ponai kultūrininkai, valdininkai ir kunigai, ant kokio spyglio jūs bandote pasodinti mokytoją. Jūs norite, kad jis sektų pasakas, ir ne bet kam, bet paaugliams, kurie yra patys jautriausi ir greičiausiai atpažįstantys bet kokį falšą, veidmainiavimą ir manipuliacijas. Kaip jaustis mokytojui? Kaip tokiu atveju jam gerbti save? Jau nekalbant apie mokinius. Ir kaip dar galime tikėtis, kad jį gerbs mokiniai ar visuomenė?

 

Ir man pačiam kai kurių tautiečių (ne tik mokytojų, bet ir politikų, žiniasklaidos atstovų  ar pensininkų) dabartinės Lietuvos situacijos vertinimai atrodo pernelyg pesimistiniai ir drastiški, o kritika – nekonstruktyvi, bet nejaugi turiu teisę reikalauti juos užčiaupti?

Manau atsirastų ne vienas patriotas, kuriam paties Dariaus Kuolio mintys apie Lietuvos Prezidentę ar slaptąsias tarnybas, išsakytos tame interviu, pasirodytų nepagarbios ar išdavikiškos. Bet ką daryti, jei neturime „iš kur paimti kitokio Kuolio?“ Tą patį, turimą, palaikyti „šaltojoje“ ar nuvežti pasisvečiuoti „pas baltas meškas“?

 

Jei vadovėliai ir pilietinio ugdymo programos neatitinka realaus gyvenimo, kurį mato mokytojai, mokiniai ir jų tėvai, tai gal keiskime programas ir vadovėlius arba gyvenimą? Bet „vardan demokratijos“, neišsukinėkime rankų mokytojams.

 

Vladas Pranevičius

 

2012 01 08

 

Tekstas buvo publikuotas 2012. 01. 19 savaitraštyje  „Dialogas“