Šį rytą internete radau naują žaliųjų kvietimą. Dabar aš turiu išgelbėti orangutangus. Oho!.. Mūsų kaime nėra nė vieno nykstančio orangutango, kaip man jį gelbėti? Nei aš turiu pinigų nulėkti kažkur į Pietryčių Aziją, nei aš ką padarysiu... O jie nesulauks mano pagalbos.

Seniai pripratau prie kvietimų sumažinti ozono skylę kažkur danguje, išgelbėti Grenlandijos ledynus, likviduoti šiukšlių pramonės padarinius, apsaugoti klimatą nuo metalurgijos korporacijų skleidžiamų dūmų... Į tokius raginimus nebekreipiu dėmesio, man jau atrodė, kad turiu tvirtus šarvus nuo įkyraus žaliųjų baksnojimo. Orangutangas - kas kita. Juk tai - gyvas padaras. Tas vargšas žvėrelis, kurio negaliu išgelbėti, pažadino miegančią sąžinę.

Jaučiu, kad darausi vis didesnis nevykėlis.

Nei sustabdysiu šiukšlių pramonės, nei uždarysiu metalurgijos korporacijų, nei išgelbėsiu velniai žino kur gyvenančio orangutango, ir ta bejėgystė paskatina mane savigraužai. Savigrauža verčia aiškiau suvokti šventosios bažnyčios sukurtą egzistencinę kaltę. Kaltę dėl to, kad valgai duoną, kad geri vandenį, kad kvėpuoji deguonį, kad nusišlapinai miške ant žolės. Kaltę dėl to, kad gimei ir gyveni.

Nuo seno už viską kalčiausi patys mažiausi. Dėl bado kalti ne tie, kurie atėmė duoną ar supylė grūdus į vandenyną. Bažnyčios viešpatavimo metais kalčiausi būdavo žydai, šėtonas, eretikai ir žmogaus prigimtis. Patys vergai kalti, jei mirė iš bado. Juk per mažai meldėsi, per daug pasikėlė ir savo vaikams reikalavo duonos. Jie per mažai atgailavo ir susilaukė dievo bausmės.

Gerai nukreipta kaltė visada lyg bumerangas. Vergui sugrįžta kaltė dėl to, kad jo šeimininkas žiaurus, godus, kad jis naikina viską aplink, įskaitant ir savo gyvybei taip reikalingą aplinką. Kaltė užgriūva aukas, o kapitalui lieka gryna nekaltybės plėvelė. Lieka saugi ir šventa paties viešpaties dievo sukurta tvarka. Kiekviena valdžia nuo dievo, ir nėra valdžios, kuri nebūtų nuo dievo. Taip sakė apaštalas.

Naujieji, žalieji apaštalai kalba labai panašiai ir daro tą patį. Jaučiuosi kaltas dėl vargšų beždžionių žūties.

Kaltas dėl oro, dėl užteršto vandens, dėl tos prakeiktos ozono skylės!

O mano bičiulis Alius Sakinis nesuka sau smegenų. Aną sykį nuėjo kažko į bažnyčią, kartu su visais parkrito ant kelių ir ėmė balsu sakyti tokius žodžius:

- Plaktukas, plaktukas, plaktukas labai!..

Priėjo klebonas ir pašnibždėjo į ausį:

- Kvaily, sakyk ne plaktukas, o kaltas!

Bet varė jis savo:

- Plaktukas, plaktukas, plaktukas!..