Iš pradžių ėjau į visus patriotinius mitingus, klausiau aistringų kalbų, plojau ir pritariau, žinojau, kad pagerės. Paskui nėjau ir nepritariau, net parašiau kelis piktus straipsnius. Parašęs ėjau rinkti kitų, bet išrinkau tuos pačius. Tada visai nėjau ir visai nerinkau, bet niekas nuo to nesikeitė. Dirbau daug, dirbau mažai, norėjau turėti, bet neturėjau. Prie trobos pastačiau kryžių, užpirkau trejas mišias, balta kreida apie save apibrėžiau didelį ratą. Bet atėjo jie ir pasakė, kad atsisveikina, kad nebeturi kantrybės, kad nebėra prasmės, kad palieku vienas.

Tikiu į Landsbergį - didį tautos Patriarchą ir Lietuvos Sukūrėją, į jo Anūką Gabrielių, kuris buvo išvykęs, bet grįžo iš Europos Paralemento, tikiu į Šventąją Dalią, į mokesčių atleidimą, į signatarų bendravimą, į lito iš euro prisikėlimą ir gerą gyvenimą amen.

Šiandien sužinojau, kad vakar buvau miręs. Paskaitę užuojautą dėl Petro Dargio mirties, gedintys mano skaitytojai skambino į redakciją, klausė, kodėl tas neįdėjo nekrologo - tik tokią mažytę užuojautą. Kolegos atsakė, kad nekrologą teberašau. Niekaip negaliu pabaigti.

Jeigu kas norit padėti gėlių prie mano karsto, siųskite pinigais. Aš nusipirksiu pats.